Ieškant vienintelio

5. Vasara. Pirmas susižavėjimas

Su mama išeiname į lauką. Vėl einame iki parduotuvės. Tai tapo rutina, kiekvieną dieną. Einam po lengva Šiaulių pietinio bulvaru, nes ten yra kioskai, kurie pardavinėja šviežias daržoves, bet dažniausiai mano akys būdavo prilipusios prie kito kiosko pusės, kur visi saldumynai ir visokių spalvų guminukai būdavo. Varvindavau seile, bet žinau, kad man mama nepirks, tai net nevargau jos prašyti. Ji man nepirkdavo tikriausiai, nes mano dantukai prasti ir negražūs tokie parudave, lyg būčiau šokolado suvalgiusi. Ir ji visad man sakydavo: ,,mes visi daug ko norime, bet ne visada viska gauname." Ji mane mokino negauti daug dalykų, kai tėtis kaip tik stengėsi suteikti ir duoti mums nemažai dalykų. Tikriausiai mano mama mėgino išbalansuoti viska, kad nebūtume per daug išlepinti.

Paskendusi savo mintyse buvau, kai susikibus rankomis ėjome bulvaru toliau. Mane prablaškė, kai išgirdau nepažįstamos moters balsa. Ji pažįsta mano mama. Mano mama draugiška su ja. Kas ji? Jos šnekučiuojasi, nors viska girdžiu, nesuprantu nieko ir kažkodėl man tai nerūpi. Tiesiog toliau būnu paskendusi savo mintyse ir stebiu, kas vyksta man po kojomis. Tačiau staiga ta moteris pasilenkia ir mane užkalbina.

- Kuo tu vardu? – Švelniai nusišypsojusi manęs paklausia.

- Evute... – Atsakau, truputi sumišusi.

- Gražus vardas. O kiek tau metuku?

Aš norėdama parodyti, ką mokų, pirštus suskaičiuoju iki penkiu ir ištiesiu jai rodydama vienoje rankoje du, o kitoje tris pirštus.

- Penki. – Plačiai nusišypsau laiminga ir patenkinta savimi. Ji nusijuokė švelniai. Aš per jos tokia reakcija truputi susigėdau ir nuleidau savo žvilgsni į savo batukus.

Pagaliau mamyte su ja atsisveikino. Ir Dieve, net nebūčiau pagalvojusi, kad pagrindinėje mokykloje ji bus mano būsima mokytoja. Tai ironiškas sutapimas. Man mama tiek daug metu apie tai nieko nesake. Na, nors aš nieko ir neklausiau, bet kai vėliau užklausiau sužinojus, mama ramiu veidu patvirtino.

Mes su mamyte nuėjome prie dar vieno kiosko. Jame buvo visokių grožybių, metalinių, guminių, medžiaginių, spalvotų ir blizgių. Tai kioskas visokių gumyčių ir saktukų. Tačiau, keista, bet mane šįkart patraukė ne blizgūs dalykai, bet berniukas netoli esantis manęs. Jis truputi aukštesnis už mane, gal mano amžiaus, o gal kokiais metais vyresnis. Tamsiu plaukų, šviesių akių mielas berniukas. Jis laikė rankose balandį. Jis užėjo už kiosko. Aš timtelėjau mamai už rankos, sakydama, kad einu už kiosko, toli nebūsių. Ji palinksėjo ir aš nužiagiavau.

Užsukusi už kiosko kampo, mačiau, kaip berniukas laikydamas balandį, glostė švelniai, lyg tai būtų brangiausias gyvunėlis jam. Aš nedrąsiai priėjau prie jo. Jis pastebėdamas mane, atsisuko tiesiai į mane ir švelniai nusišypsojo. Mano žandukai užkaito, nuleidau vėl žvilgsnį žemyn. Tačiau visas jėgas sukaupdama, pakėliau akis ir pažiūrėjau tiesiai į jo šviesias maloniai draugiškas akis.

- Am! G..Galiu paglostyti..? – Mano balsas net man pačiai nuskambėjo netvirtai.

- Žinoma, - palinksėdamas pasakė. – Ateik arčiau, negaliu jo paleisti, kitaip pabėgs.

Aš priėjau arčiau, nedrąsiai. Pažiūrėjau į jį, vėliau į balandį. Nedrasiai ištiesiau savo nedidelia rankute, norėdama paliesti šio balto balandžio plunksnas. Tik kai kur jis buvo pilkas, bet man atrodė, galbūt jis tiesiog purvinas. Pagaliau paliečiau. Koks švelnutis! Mielai nusišypsojau, patenkinta savimi ir žingtelėjau atgal jausdamasi truputi staiga nejaukiai. Kažkodėl per daug pradėjau kreipti dėmesį į tai, kad jis berniukas.

Taip, būdama maža, kažkodėl ir iškažkur jau žinojau, kad berniukas ir mergaitė gali draugauti artimiau nei įprastiniai draugai. Aišku, žinojau tik apie bučinukus tuo momentu ir apie rankučių laikymą, kurių dalykų dar toli gražu, kol nepatyriau.

- Ar... – Krenštelėjau, nes pajutau, kaip gerklėje kažkas, kad man neleido net stipriai ištarti žodžius, o priešingai dusliai. – Ar čia tavo balandis? – Jis papurtė galvą.

- Ne, jis laukinis. – Jo žvilgsnis, kažkodėl atrodė liūdnas ir tolimas, kai pasižiūrėjo į tą balandį.

- Tai iš kur...? – Ir pirštu parodžiau į balandį. Jis liūdnai tarė.

- Jis sušlapo labai, nebe gali dėlto paskristi. Taip aš jį sugavau, bet tuoj paleisiu, kai pajausiu, kad išdžiuvo.

Tai suspaudė man širdį. Jis toks mielas ir taip rūpinasi visiškai svetimu gyvūnėliu. Pajuntu, kaip mano žandai rausvėja, bet nekreipiu dėmėsį ir į atmintį, pasirodo įsisavinau tą akimirką. Berniukas priešais mane, savo glėbyje laikydamas balandį, švelniai glosto. Balandis ramus, nesiblaško ir leidžiasi glostomas jo. Jis žiūrį į šį baltą balandį, kaip į pati brangiausia artima sielą. Ta diena buvo karšta, saulė spigino, gal dėlto aš prisimenu tai lyg nublukintą nuotrauką.

- Eva, kur tu? Ateik čia. – Mama šukteli, kad net krupteliu. Liūdesys apima mane. Nenoriu eiti, noriu likti. Noriu likti su juo ir pažiūrėti, kaip paukštis pagaliau išskleis savo sparnus.

- Man laikas eiti... – Liūdnai nusišypsau ir mojuodama einu už kioskio, kur mama yra.

- Iki... – Tai paskutinis dalykas, ką girdėjau. Daugiau jo niekad nemačiau. Net ryškiai neprisimenu jo veido. Tik žinau, kad tas momentas labai buvo man stebūklingas ir brangus. Taip, jis mano pirmoji simpatija, kurios niekad neužmiršiu.