Ieškant vienintelio

1. Kas aš?

,,Mielas dienorašti, šiandien yra pirma diena, kai rašau. Mano vardas Eva. Man šiuo momentu yra 12 metų ir esu šeštokę. Žinau, kad daug dalykų nesu dar sakiusi, o yra nemažai. Apie tai ko labai bijau, kad vadinu tai, lyg trauma ir nuo ko mėginu pabėgti. Kiek visko daug yra..." Mano mintis pertraukia mama, sakydama, kad jau laikas eiti vakariniauti. Dieve, tėtis namie... Tikiuos nebus susibėgimo draugų, tikiuos negers...

Aš esu jauniausia dukra šeimoje, tai turiu vyresni brolį Andrių (7 metais vyresnis). Aišku, turiu mama ir tėti. Tokia mūsų šeima, su daug dramų ir nesamonių, nors nesam nelaimingi. Sunku viską apibūdinti lengvais žodžiais. Ypač sudėtinga, kai šiuo metu valgau ir mano brolis siurbę priešais mano akis. Tas nervina.

Rytoj į mokyklą, kaip nenoriu. Reikia užmiršti, man reikia muzikos. Užsidedu ausinukus ir pasileidžiu japoniškų pop žanro dainų. Pavyzdžiui, Vocaloid'ų arba šiaip iš kokios animes. Taip, esu megėja anime žiūrėti ir manga skaityti, nors dar tik pradėjau. Reda, mano klasiokė parodė ir užsikabinau. Tai tapo lyg mano hobis, kaip piešimas ir dainavimas. Nors visą tai tik megėjiškas dalykas. Na, kai klausausi muzikos, labai mėgstu susikurti savo vaizduotėje romantišką situaciją.

,,Karta gyveno mergaite vardu Mija. Jai 18 metų, bet dėl jos tėčiaus darbo, teko persikraustyti į kitą miestą ir Mijai teko palikti savo draugus, nes teko persirašyti į kitą mokyklą. Bus sunku, pagalvojo Mija atsidūsdama. Tačiau buvo lengviau nei ji išties galvojo. Naujoje klasėje ji susibendravo labai greitai, nes Mija labai draugiška. Nors taip visi galvojo. Mija, tiesiog turėjo labai malonios šypsenos kaukę, kuri buvo visiems maloni matyti, dėlto visi pradėjo ja pasitikėti be jokio tvirto pagrindo ar pasipriešinimo. ,,Kaip nuobodu..." - pagalvojo ji, nes kasdienis gyvenimas yra toks pilkas, bespalvis ir šaltas, kad net graudu darosi ant tiek, kad net ašarų nėra." - Jos gyvenimas taip gerai atspindi mano gyvenima... Ak, taip. Mano visi pagrindiniai veikėjai turi mano jausmus ir mano požiūrį į gyvenimą. Taip, atrodo mano pasaulis toks šaltas, nes nėra kas atitirbdytu mano sustingusią širdį. Nors svajoju apie tobula romantine meilę, o kas išties yra meilė? Galėčiau paklausti mamos, bet man gėda. Ne, kaip nors pati išsiaiskinsiu. Dėl to skaitau manga, romantinio žanro, kai mergina paslapčia įsimyli, vėliau per nesąmoninga situacija, jis sužino jos jausmus, bet vėliau atsiranda koks nors priešininkas, bet galiausiai jie kartu, karštai mylintis vienas kitą, kad atrodo niekas negali sugriauti jų santykių. Ideali meilė. Su tom mintimis nepajuntu, kaip užmiegu.

Kita diena išaušo ir į mokyklą pajudėjau. Nuo manęs iki pagrindinės ,,Romuvos" mokyklos yra apie 15 minučių kelio. Nenoriu į mokyklą. Nenoriu, nes reikia galvoti per pamokas, reikia apsimesti ir šypsotis prie savo rato draugių, kur net nežinau ką reiškia turėti artimą draugę. Sakoma, kad yra netikrų draugų, bet nežinau, nei vieno, nei kito. Viskas taip painu. Nenoriu galvoti. Nenoriu apsimetinėti. Prašau, kas nors, pastebėkit Mane... Aišku, kad niekas nepastebi, jei jiems nerodau. Niekas manęs nepažįsta. Ir nepažinodami sako ir teigia, lyg mane pažysta. Kaip Rugilė, mano klasiokė, rato draugė pasakė ,,Eva, tu persekioji Reda, lyg būtum šuniuko uodegyte." Ji neklydo, bet jau vis geriau buvo eiti su Reda i kavinukę mokyklos, nusipirkti po bandele, nei klausyti Rugilės pletku apie taip, kaip jai nuobodu ir negerai. Dėlto aš tik jai nusišypsojau ir nieko nesakiau. Pastebėjau truputi, kad ji nejaukiai pasijautė, bet greitai tema pakeitė. Tuo momentu nesuvokiau, kad jau mokėjau truputi manipuliuoti žmonėmis, nesuvokiau savo sugebėjimu, nes galvojau, kad aš esu niekam tikusi, niekam nereikalinga. Save pervertinau labai ir mėgau būti savo burbulia, kur niekas manęs negali pasiekti.

Taip, niekas manęs negali pasiekti... Nors aš taip galvojau, kol dėl keistų aplinkybių pradėjau atkreipti dėmesį apie savo klasioką Airidą. Jis truputi aukštesnis, nei aš, tamsių plaukų, žaliai rudų akių, kur tai sužinojau vėlėliau. Per lietuvių pamokas mes sedėdavom gale klasės šalimais, na, skirtingi suolai, bet mes šalimai, tik skyrė mus praeinamas takelis. Jis vis pradėjo krėsti ždaigas. Vokdavo mano penalą ar kuprinę, mėtydavos iš trintuko mažų gabalėlių. Tai įkyrų būdavo, kad pirma karta parodydavau savo nepasitenkinantį veidą. Vat, tas mane ir pribloškę, kad jis kažkiek sugebėjo mano tikrąjį ,,aš" ištraukti iš to burbulo.

Gal to dėka, aš pradėjau atsiverti truputi aplink esantiems žmonėms... Nuo tada pradėjau keistis.

---------------------------------------------------------------------------------------

Sveiki! Čia mano pirmas skyrius ir žinau, kiek daug klaidų ir kaip dabar painu, nes daug minčių sudėjau vos ne į vieną sakinį :D haha, atleiskit man už tai :p Toks mano rašymo stilius. Tikiuosi skyrius po skyriaus Jūs apsiprasite prie mano stiliaus ir aplinkybių bei pagrindinės veikėjos biografijos ir emocinės padeties. Kai apsiprasite, galbūt kai kurie pradėsite suprasti ją, nors ir kokia painiava gali būti jos viduje :} Prašau būti kantriems ir sekti jos progresą *^.^*