Ieškant vienintelio

2. Meilė - tai fantazija

Atsigulusi naktį, savo lovoje, nekreipiu dėmesio į tai, kad Andrius žiūri televizorių irgi būdamas savo lovoje. Ir nekreipiu dėmesio į tėvų kambario garsus (televizoriaus ir jų pašnekesių garsus). Tiesiog užsimerkiu ir panyrų į savo tobula šalį, įsivaizduodama netikrus savo veikėjų gyvenimus ir jų meilės istorija. 

Pradedu įsivaizduoti, kaip Mija pagaliau suranda įdomų, simpatišką vaikinuką, vardu Adrijanas. Viena situacija po kitos, jie lieka vieni klasėje. Jis priartėja prie jos, paliečia pirštų galiukais jos skruostą... Ir staiga, Airido veidas išdygsta man prieš akis, kad net atsimerkiu iš netikėtumo. Kodėl aš pagalvojau apie jį? Tik tada pastebiu, kad aš alsuoju ir mano veidas visas užkaitės. Karštą. Prasiblaškiusi nuo karščio lovoje, nusprendžiu nebe galvoti apie nieką ir tiesiog eiti miegoti.

Deja, bet net mokykloje neišėjo susikaupti. Vis galvojau, kaip jaustusi vaikino prisilietimas. Ką reiškia išvisa turėti simpatijos jausmą kažkam. Aš mėginu įsivaizduoti ir rodos žinau atsakymą. Tik nežinau ar tai atspindi realybę. Mano mintis nutraukia rato draugė, Goda: ,,Eva, ar viskas gerai? Atrodai liūdna..." Atrodau? Ne, aš nesijaučiu liūdnai, aš tik susimąsčiusi. Ak, taip, kai aš nieko nesakau ir nesišypsau, žmonės galvoja du dalykus apie mane: aš pykstu arba liūdžiu. Tačiau nei vienas, nei kitas nėra geri atsakymai. ,,Viskas gerai." Atsakau jai plačiai nusišypsodama, bet nenuoširdžiai, nes neturėjau nuotaikos šypsotis. Na, nors jai jau aš nebe rūpiu ir klausosi pliatkų kitų draugių. Nors tie pliatkai ar apkalbinėjimai tikrai manęs nežavi. Ir tuo momentu prieina Airidas su Viliumi. Jie per pertraukas visados nors 5minutes mums skirdavo. Konkrečiai nežinau kodėl, bet jie tikrai pralinksmindavo mus, nes Vilius visados pasakydavo po vieną negirdėtą anekdotą. Kad tikrai mus priversdavo kvatoti. Airidas kartais atsidurdavo šalimais manęs ir pajusdavau trauką. Vos pripražindama, kad jaučiu trauką mintyse, rankos suprakaituodavo, širdis sunkiau pradėdavo plakti ir mano žandai iškaisdavo. Tikiuosi mano raudonų žandų niekas nepastebės. Manau, gal ir pastebėjo kelios mano draugės, bet nieko nesakydavo.

Atrodo, man daug net nereikėdavo, kad būčiau laiminga. Vos Airidas pora minučiu pabuvo prie manęs ir aš pradėdavau visiems šypsotis nuoširdžiai. Atsirasdavo linksma nuotaika. Kaip keista. Aš tokia naivi ir net nepastebėdavau savo naivumo. Apgailėtina... Tačiau, nors buvau laiminga. Atrodo niekas daugiau ir nerūpėjo, tik tos mažos smulkmenos. 

Lietuvių pamoka. Nemėgstu labai, nes skaityti prieš visą klasę būdavo gėda, o nuo jaudulio užsikirtinėdavau beskaitant, arba net sugebėdavau padusti, nes pamiršdavau įkvėpti. Tačiau, laikui bėgant lietuvių pamokų laukdavau ir net kitoks jaudulys būdavo, nes Airidas šalimais. Ir puikiai žinojau, kad jis kažka iškrės nors vieną kartą per tą pamoką. Ir aš būdavau teisi, šiandien jis paėmė neatsiklausias mano penalą ir pradėjo naršyti ieškodamas drožtuko, nes jis neturėjo. Norėjau pyktelti, nes labai staigiai pagrėbė, bet kai suvokiau ko ieško, greitai aprimau sakydama sau, kad koks skirtumas, gražins. Heh, bet keista kai atsiklausė manęs norint padrožti savo pieštuką į mano penalą (na, aš taip darydavau ir regis, jis tą pastebėjo, nes šiukšlių dėžė klasės priekyje, o mes gale). Aišku, neturėdama pasirinkimo, sutikdavau. Kai pagaliau gražino mano penalą su papildomu pieštuko šiukšlėmis viduje. ,,Ačiū" pasakydavo gražindamas ir tik tas vienas žodis sušildydavo mano širdį. Tikrai, man mažai reikia norint būti laimingai.

Pareidama namo, aišku, vis kartodavau mintyse tuos momentus per visą dieną. Tas širdies tuksenimas ir žandų išraudonavimas - yra simpatijos jausmas? Galbūt arba ne... Niekas man to nepasakys. Mano draugės neturėjo irgi jokios patirties meilės srityje, negalėjau jų paklausti... Tačiau negalėjau jų klausti, nes būtų jos kažką įtarusios, o jos mėgsta paskalas. Nenoriu, kad jos šitai žinotų. 

Kažkokiu būdų praeina diena ir ateina naktis. Laikas fantazijų valandelei. Tačiau, šiąnakt negalėjau fantazuoti apie savo sukurtus veikėjus. Labiau į mintis ėjo vaizdiniai šiandienos su Airidu, bet su sugalvotais tęsiniais. Kaip pavyzdžiui netyčia susiliečia mūsų pirštai ir praeina virpuliukai nuo mano pirštų galiukų iki mano širdies. Kaip toks prisilietimas užkaitina mano žandus. Aišku, jis atkreipia į tai dėmesį ir žaismingai šypteli, kad net ištirpdo mano širdį. Iš tos laimės pradedu inirtingai vartytis lovoje, kad net Andrius paklausė, kas man negerai. Aišku, man nėra viskas gerai, nes tuo momentu atrodo, kad mano širdis išlėks pro gerklę. Tačiau, laikas aprimti ir tikėtis, kad kas nors panašaus atsitiks realybėje.