You Are My Everything

2. Pirmasis pokalbis

Ir vėl rytas. Vėl į mokyklą. Šiandien negirdėjau triukšmo. Vos pajutau žadintuvą. Nerangiai išsiropščiau iš lovos. Po pusvalandžio jau buvau pasiruošusi.

Išėjau likus 10 minučių iki skambučio. Nepavėluosiu, bet ir nereikės klausytis patyčių. Visad taip darau ir visi prie to jau priprato, todėl nebesulaukiu keistų žvilgsnių.

Ėjau link mokyklos ir išgirdau populiariausius mokyklos mokinius kalbant apie mane! Na, tiksliau apie paslaptingąją riedutininkę, kuri kiekvieną vakarą važinėja gatvėse, bet niekas negali išsiaiškinti, kas ji.

Nusišypsojau ir pagalvojau:
,,Jei tik jūs žinotumėt, kad riedutininkė visada šalia. Ką darytumėt?" Su paslaptinga šypsenėle veide greitai nuėjau tolyn nuo jų.

Mums pirma pamoka buvo lietuvių kalba. Įėjau į kabinetą ir mokytoja pasakė, kad sėdėsiu dviviečiame suole. Mane apėmė negera nuojauta. Ir tada atėjo naujokas.

Kaip manote, su kuo mokytoja jį pasodino? Su manimi, kadangi ,,aš gerai moku lietuvių kalbą, o Jin reikia pagalbos". Kurgi ne. Jis atsisėdo prie manęs ir sušnibždėjo:

- Labas. Koks tavo vardas?

- Goda, o ką?

- Nieko. Gražus vardas. Kaip ir tu.

Nustebau. Pirmą kartą išgirdau komplimentą. Jin buvo visiškai nuoširdus.

- Ačiū, bet geriau su manimi nebendrauk. Aš tau tik pridarysiu bėdų.

Nuskambėjo skambutis ir Jin nieko neatsakė. Mokytojai ėmus aiškinti pamokos temą jis žiūrėjo į lentą. Mačiau, kad  Jin nieko nesupranta. Aš brūkštelėjau ant lapo savo adresą ir pastūmiau lapelį jam.

- Jei reikės pagalbos kreipkis.

Jis linktelėjo. Keli mokiniai iš klasės tai pastebėjo ir ėmė šnabždėtis. Manau tuoj gausiu nają pravardę: KEKŠĖ.

Per pietų pertrauką visi mokiniai eina į parduotuvę arba valgyklą. Išskyrus mane. Šiandien su manim klasėje pasiliko Jin. Kai visi mokiniai išėjo jis pradėjo eiti link manęs. Atrodė piktas, pamaniau kad prisidirbau.

- Ar čia tavo adresas? - Jis parodė lapelį, kurį jam daviau per lietuvių pamoką.

- Aha.

Atrodė, kad jo nuotaika persimainė akimirksniu jis man nusišypsojo ir išėjo. Jin buvo pirmasis žmogus, kuriam pasiūliau pagalbą. Nesuprantu kodėl, bet man jis atrodo kitoks.

Jin pov.

Lietuvių kalbos mokytoja pradėjo pasakoti apie kažkokius ten sakinius... lyg prijungiamuosius ar sujungiamuosius... Aš suraukiau kaktą. Nieko nesupratau. Staiga Goda padavė man lapelį su kažkokiais žodžiais ir skaičiais. Liepė paklausti jeigu kas bus neaišku, o prieš tai ji man liepė nelysti prie jos. Keistas ji žmogus, bet tuo pačiu ji miela, gera ir graži.

Per vieną pertauką aš nuėjau susitikti su draugais. Parodžiau jiems raštelį. Rap Monster pasižiūrėjo į jį ir pasakė:

- Tu rimtai nežinai kas čia? - pasimečiau ir linktelėjau. - Čia yra adresas. Ji tau pasakė kur gyvena.

Visi ėmė klausinėti, kaip tai atsitiko. Papasakojau. Vaikinai liepė dar šiandien pas ją nueiti, bet aš norėjau įsitikinti, kad tai jos adresas, taigi per pietų pertrauką norėjau jos paklausti apie raštelį.

Ėjau prie jos lėtai ir mąsčiau kaip jos paklausti. Tada pamačiau, kaip ji visa pabala. Ar Goda manęs bijo? Aš jai nieko nepadariau. Paklausiau merginos apie raštelį.Ji patvirtino Rap Monster spėjimus. Aš nusišypsojau ir išėjau. Dar šiandien pas ją ateisiu.

Visas pertraukas praleisdavau su draugais. Godą matydavau tik per pamokas. Pasibaigus pamokoms iškarto ėmiau ueškoti kur ji gyvena.Radau reikiamą namą. Jis buvo gana mažas, bet mielas. Jau norėjau atikadryti kiemo vartelius, bet išgirdau kaip kažkas rėkė.

- Kur žirklės!

- N... nežinau.

- Tu niekada nieko nežinai! Esi tinginė, viską kažkur nukiši o poto ieškai valandą, jei po dešimties minučių žirklės negulės ant mano stalo pasigailėsi!

Īaivyravo tyla. Po kiek laiko staiga kažkas sujudėjo prie vieno lango. Pamačiau mergaitę ašarotomis akimis.

Tai buvo Goda. Iškart ją atpažianu. Negi ant jos taip rėkė? Mergaitė kažką paėmė ir nuėjo. Po kiek laiko iš jos namų išėjo kažkoks jaunas vyras. Aš sukaupiau drąsą ir įėjau į kiemą. Pabeldžiau į duris.

Po kiek laiko jas atidarė Goda. Pamiršau, ko buvau pas ją atėjęs.

- Tau reikia pagalbos? - paklausė.

- Taip.

Ji man paaiškino ko nesupratau, kartu atlikome namų darbus ir aš išėjau namo pas savo draugus.

Taip aš gyvenu su jais. Mano tėvai žuvo autokatastrofoje prieš du metus. Nuo tada gyvenu su draugais. Senojoje mokykloje mus vadino BTS. Buvom labai populiarūs. Visi žavėjomės Lietuva, mokėmės lietuviškai. Draugų tėvai nusprendė juos siūsti mokytis į Lietuvą. Kadangi buvau jiems kaip brolis jie susitarė ir dėl manęs. Taip čia atvykau ir nemanau, kad kažkada grįšiu į Korėją.

Parėjau namo, kai Jungkook ir Jimin ruošėsi kažkur išeiti.

- Kur susiruošėt? - paklausiau.

- Galvojom gal sutiksim paslaptingąją riedutininkę. Apie ją visa mokykla kalba. Ar nebūtų šaunu, jeigu išsiaiškintumėm, kas ji? - jų akys tisiog žibėjo.

- Aha, jau populiarumo vėl norit? - pasigirdo Sugos balsas.

- Nea, tiesiog įdomu, kas ji.

- Jumis dėtas kai ieškosit jos nesvajočiau ir žiūrėčiau į kelią. - leptelėjau. Jie pasižiūrėjo į mane. - Kas? Vakar per mane ji vos nenukrito ir aprėkė mane. Nu jeigu ji su baltais riedučiais...

- Sutikai ją ir mums nieko nepasakiai?

- O iš kur galėjau žinoti, kad jums bus įdomu? Beja ji man buvo kažkur matyta...

Jie nieko neatsakė tik susižvalgė ir išėjo.

Godos pov.

Dėjausi riedučius. Šiandien užsirišau skarelę, kad niekas nepamatytų mano veido. Ypač Jin. Jeigu jį vėl sutikčiau. Jis gali mane atpažinti.

Sau ramiai važiavau, klausiausi muzikos ir priešais mane išdygo du vaikinai. Atrodė malonūs, bet nebuvau anksčiau jų mačiusi. Jie buvo nauji čia. Pamatę mane pasitraukė į šoną.

Pravažiavau pro juos. Atsisukau pažiūrėti, ar jie manęs nesiveja. Pamačiau, kaip jie susižvalgė. Paėmė kažką nuo žemės ir ėmė bėgti paskui mane. Iš pradžių padidinau greitį, tačiau jie ir toliau bėgo paskui mane. Nežino matyt, kad su niekuo nekalbu arba būnu šalta. Man jų pagailo, todėl sustabdžiau riedučius.

Jie mane prisivijo. Vieno iš jų rankoje pamačiau atšvaitą. Matyt nukrito, o jie pakėlė ir norėjo man paduoti.