You Are My Everything

8. Pažadas

Godos pov.

- Mes niekada nepralaimime. Ir dabar taip bus.- išgirdau Suga sakant.

Tada Suga priėjo prie manęs ir pasakė, kad visas rungtynes žaisiu aš. Man buvo keista, juk neseniai jis pats mane išvarė iš aikštelės, o dabar liepia žaisti prieš stipriausią komandą.

Nuaidėjo švilpukas. Kamuolys atiteko priešininkams. Stengiausi jį atimti, bet nepavyko jie įmetė dvitaškį.

Suga vėl ėmė pykti. Mačiau tai. Suga man metė kamuolį, kai aš jį prisivariau iki krepšio, Ana mane pastūmė. Išmečiau kamuolį betkur.

- Šaunuolė.- nesitikėjau, kad Suga kadanors tai pasakys.

Tik tada suvokiau, kad aš pataikiau į krepšį. Tai buvo pirmieji komandos taškai. Pradėjau drąsiau žaisti. Visi ėmė man mesti kamuolius. Aš pasijaučiau laisva. Gal krepšinis visai neblogas žaidimas?

- Džiaukis kol gali. Netrukus pamatysi, kas tavęs laukia.-tarė per pertrauką prie manęs priėjęs Domas.

Nelabai supratau, ką jis tuo nori pasakyti. Aišku, kad jie stipresnė komanda, bet mes galime laimėti. Tikrai galime.

Prasidėjo antras kėlinys. Šešta komanda ėmė žaisti taip lyg profesionalai. Supratau, kad nugalėsim tik jei įvyks stebuklas. Rezultatas vis labiau skyrėsi, nors mes visi stengėmės.

Suga jau nebepyko ant manęs. Po kiek laiko juos prisivijome. Mus skyrė 4 taškai. Ana mane pastūmė ir aš ėjau mesti baudų. Vieną įmečiau.

Skirtumas trys taškai.

Suga įmetė dvitaškį. Mus skyrė vienas taškas. Liko minutė žaidimo. Jin atėmė iš Dariaus kamuolį ir pradėjo varytis.

Liko 30 sekundžių.

Aš vienintelė buvau laisva. Jin metė kamuolį man. Likus 20 sekundžių aš jį pagavau. Norėjau mesti Sugai, bet jis buvo uždengtas. Supratau, kad nuo manęs priklauso ar laimėsim ar ne. Mečiau kamuolį.

Jis pradėjo suktis ant lanko. Visi stovėjo ir laukė kuo viskas baigsis. Kamuolys sukosi sukosi ir...

...nukrito ant žemės likus 5 sekundės. Suga dar bandė įmesti, bet irgi nepataikė.

Nuskambėjo sirena. Žaidimas baigėsi. Mes pralaimėjom vienu tašku. Ant savo nugaros pajutau rankas. Mane kažkas pastūmė. Aš nukritau ir prasikirtau kelį.

Pakėliau galvą ir pamačiau Rap Monster:

- Tai per tave mes pralaimėjom!- surėkė jis.

Suga preidamas spjovė į mane. Jin akyse mantėsi liūdesys, o J-hope - gailestis. Jie net nesustojo prie manęs.

Keista, bet Saulė priėjo ir padėjo atsistoti. Nuvedė mane į rūbinę ir padėjo sutvarkyti prakirstą kelį. Ėmiau verkti. Ji mane apsikabino ir tapšnojo per nugarą. Persirengusios mes ėjome link mokyklos ir prie mūsų priėjo Darius su Domu.

- Nevykėle buvai ir likai. Koks jausmas pralaimėjus.- Jie ėmė artintis prie manęs. Aš traukiausi link sienos.

- Nesijaudink dėl mūsų. Dabar galėsi jaudintis dėl didesnių problemų.- tarė Darius.

- Ką jie tuo norėjo pasakyti?- paklausė Saulė.

- Net nenumanau.- atsakiau.- O kodėl staiga panorėjai man padėti?

- Nes tu esi kitokia.- tarstelėjo ji.- Tavimi galima pasitikėti.

Nejaugi šiandien susiradau dar vieną draugę?

Jin pov.

Mes pralaimėjome. Ir kaip tik dėl Godos. Ji neįmetė paskutinio taško. Rap Monster ir Suga iškart ją užsipuolė. Aš ir J-hope praėjom pro šalį.

Per šias kvailas lažybas aš negalėsiu jai padėti. Nebent?

Nuėjau į septintą klasę ir išsivedžiau Jungkook. Papasakojau jam viską. Jo akys išsipūtė.

- Rūpinkis ja, gerai?

- Gerai, bet kodėl ji tau rūpi?- paklausė Jungkook.

- Nežinau. Tiesiog kai matau ją jaučiuosi laimingas. Pažadėk, kad neleisi jai liūdėti.

- Gerai. Pažadu.- tarė Jungkook.

Pagaliau parašiau aštuntąją dalį. Labai ačiū visiems, kas skaitote šią istoriją. Ypatingai ačiū komentavusiems. Dėl jūsų parašiau šią dalį, tačiau nežinau ar man verta tęsti šią istoriją.