You Are My Everything

3. Pakliuvau?

- Pagaliau,- pasakė vienas iš  vaikinų jis atrodė labai jaunas.- Maniau kad nebepavysim. Tu labai greitai važiuoji.

Vaikinas padavė man atšvaitą. Jau sukosi eiti, bet antras vaikinas tarė:

- Net ačiū nepasakysi?

- Na ačiū. Dabar jau eikite.- maniau, kad jie atstos, bet ne.

- Gražūs riedučiai.

- Ačiū.

- Negi daugiau nieko nepasakysi? Tik ačiū? Pasakyk kuo tu vardu. Mano vardas Jimin.- tarė vaikinas, kuris atrodė vyresnysis.- O jis - Jungkook.- parodė į šalia jo stovintį vaikiną.

,,Įklimpau. Vardo sakyti nenoriu, nes visi sužinos, o nepasakyti negaliu. Jie įtars, kad aš riedutininkė. Na ir tegu"

- Nesakysiu vardo. Kai ateis laikas sužinosit,- tariau.

- Tai tu ta riedutininkė? Ta paslaptingoji?- paklausė Jungkook.

- Jo, o dabar man jau metas.

Apsisukau ir nuvažiavau. Mačiau kaip jie man mojavo. Aš irgi jiems pamojavau ir pasukau už kampo, nes pamačiau ateinant mokinių grupelę.

Pradėjau važiuoti greičiau. Meldžiausi, kad spėčiau pasislėpti. Jie pamatę mane ėmė bėgti. Netoli buvo viena iš mano slėptuvių. Didelis namas. Žinojau, kad jis kažkam priklauso, bet savininko niekada nebuvau mačiusi. Pasukau į tą pusę. Name šviesa nedegė. Mokiniai galėjo betkada mane pasivyti.

Pasukau į kiemą ir nuvažiavau už kampo. Nusiėmiau riedučius, paslėpiau juos drevėje prie namo ir pro rūsio langą įlindau vidun.

,,Bokso kroaušė? Kas per velnias? Anksčiau čia jos nebuvo..."

Ten buvi netik ji. Ten taipogi buvo prikrauta pačių įvairiausių kartoninių dėžių. Matyt kažkas atsikraustė čia gyventi.

Tada išgirdau, kaip atsidarė rūsio durys ir pro jas plykstelėjo šviesa. Tuoj pat įindau tarp dėžių. Tikiuosi, kad įėjęs žmogus neis į šitą pusę psiimti ko nors iš dėžių.

Mano laimei, žmogaus siluetas priėjo prie bokso kriaušės ir ėmė ją trankyti. Aš atsikvėpiau. Siluetas net nepasisuko mano pusėn. Nežinojau ar jis ilgai čia bus.

- Vaikinai grįžo!- kažkas sušuko.

Siluetas išėjo.

Po kiek laiko, nusprendusi, kad pavojaus nebėra, išlindau iš slėptuvės. Dėl viso pikto užsidėjau megztinį iš kuprinės, nusiėmiau šaliką ir užsidėjau kapišoną. Nusprendžiau jau lipti atgal pro langą ir durys vėl atsidarė...

Šįkart užsidegė šviesa.

,,Greičiau, Goda, gal dar pavyks pabėgti, tada jie palaikys mane vagimi, o jei ne. AŠ ŽUVUS!!!!!!"

- Ei tu, stok!- sušuko kažkas.- Vaikinai, pro rūsio langą lenda vagis!

Visas namas atgijo, įsijungė šviesos, pasigirdo šūksniai. Pagaliau man pavyko išsiropšti pro langą. Pradėjau bėgti, bet matyt per lėtai. Staiga kažkas pagriebė man už riešo. Tada už kito.

Dar bandžiau išsivaduoti, bet rankos stipriau mane suspaudė. Muisčiausi kiek galėjau, tarsi kovočiau užsavo gyvybę. Žmogus užsuko man ranką ir aš parklupau. Labai skaudėjo.

- Sučiupau vagį!- riktelėjo ir pradėjo mane vesti vidun.

Ėjau nuleidusi galvą. Nebebuvo prasmės priešintis. Kartais dar pasimuistydavau, bet žmogus vis pradėdavo sukti mano ranką, o jei pavyktų pasprukti, ką tada daryčiau? Gi aš nuo jų niekur nepabėgčiau.

Nusprendžiau pabandyti pabėgti dar kartą. Trumpam nurimau, o kai žmogus mažiausiai to tikėjosi jam įspyriau. Pataikiau į koją. Jis trumpam mane paleido, o aš ėmiau bėgti, tačiau žmogus mane vėl greitai pasivijo. Sulaukiau spyrio į pilvą. Kad ir kokį skausmą buvau patyrus, taip dar niekada neskaudėjo.

-Dabar jau nebenorėsi nuo manęs sprukti.

Aš buvau susirietus iš skausmo. Jau pasidaviau. Gerai tiek kad ir jam skaudėjo. Jis šlubavo.

Mane įvedė į didelį kambarį. Jo viduryje buvo pastatyta kėdė. Mane galima sakyti nustūmė į centrą. Aš suklupau. Ašaros vėl ėmė tvenktis akyse. Vus dar laikiausi už pilvo.

Mane apsupo... penki vaikinai? Vienas iš jų šlubavo. Matyt jam ir įspyriau. Tą vaikiną buvau sutikus anksčiau. Tai buvo Jimin.

Kžkas priėjo prie manęs ir padėjo atsisėsti, akies krašteliu žvilgtelėjau į jį. Tai buvo Jungkook. Atėjo ir dar vienas žmogus. Jis buvo man už nugaros.

Pajutau, kad kažkas kelia mano kapišoną. Po truputį pradėjo matytis mano iš skausmo perkreiptas veidas, ašarotos akys, susivėlę plaukai. Visi išsižiojo. Septintasis vaikinas atėjo prieš mane.

- Jin?