You Are My Everything

5. Kitą dieną...

Vos tik grįžusi namo ėjau miegoti. Buvau per daug pavargusi vaidinti, kad viskas gerai. Užmigau ne iš karto. Skaudėjo pilvą. Negalėjau išgalvos išmesti Jungkook ir Jin. Bet kodėl? Jie man yra niekas. Su tokiomis mintimis užmigau.

Ryte atsibudau. Man buvo silpna, negalėjau atsistoti iš lovos. Kai pabandžiau, vos nenukritau. Kitomis dienomis nebūčiau ėjusi į mokyklą, bet turiu ruoštis egzaminams. Šiaip ne taip apsirengiau, pasiėmiau kuprinę ir išėjau.

Nuo vakar ant mano rankų puikavosi milžiniškos mėlynės. Žandas buvo ištinęs, skaudėjo pilvą. Ėjau susirietusi.

Nuėjau į mokyklą ir radau visus septynis vaikinus iš vakar besišypsančius ir draugiškai besikalbančius su mokiniais. Negaliu patikėti, lad jie tokie dviveidžiai.

Turėsiu pro juos praeiti. Nuleidau galvą. Buvau pro juos beveik praėjusi. Visi vaikinai išskyrus Jimin nuėjo, o senieji mokiniai liko. Apsuspo mane.

- Tai gordėjom vakar buvai pagauta vagiant?- jie grėsmingai artėjo prie manęs.

- O gal ne vogti ji ėjo. Matėt kaip vakar per pamoką ji padavė Jin kažkokį raštelį?- kalbėjo Domas.

- Rimtai? Tai gal ji ten buvo kitais reikalais?- tarstelėjo Maikas.

Norėjau prasmukti, bet mane pagavo už riešo. Klyktelėjau. Mokiniai atitraukė mano megztinio rankovę ir pamatė didžiulę mėlynę. Pradėjo mane temti už mokyklos.

Antrą dieną išeilės buvau apsupta ratu ir sviesta ant žemės. Neturėjau jėgų. Nusprendžiau tylėti. Gerai, kad šį kartą mane žemina tik savo grupelėj, o ne prie visos mokyklos. Vienas iš vaikinų pakėlė mano galvą ir pamatė ištinusį žandą.

- Matyt blogai atlikai savo darbą kekšyte,- tarė jis.

- Pastatyk ją. Pamokysim panelytę kaip reikia teisingai atlikti darbą.- nusijuokė Maiklas. Mane pastatė ir nutempė prie sienos.Maiklas nuėmė mano megztinį, pasižiūrėjo į mėlynėmis nusėtas rankas.- Gerai čia tave išgražino vakar. Tave tikrai reikia pamokyti kaip suteikti kitiems malonumą.- tarstelėjo.

Jis ėmė lenktis prie manęs. Nusukau savo veidą. Jis širkščiai jį pakėlė ir ėmė bučiuoti. Kiti vaikinai laikė mame ir juokėsi arba tiesiog stebėjo ir filmavo šią sceną. Ašaros ėmė ristis mano žandais. Staiga atitraukė savo lūpas nuo manųjų ant jų pamačiau kraujo. Negi aš jam įkandau?

- Nesistebiu kodėl vaikštai su mėlynėm. O gal tau reikėjo pirma sumokėt? Na nesvarbu dabar tu parodysi ką moki.- tarė jis parklupdydamas mane. Jis ėmė atsisegti savo kelnes kai staiga...

- Palik ją ramybėje.- negalėjau patikėti, kai išgirdau Jimin.

- Mes ją tik mokom kaip atlikti savo darbą jei nori pasilik ją.- tarstelėjo Maikas.

Negaliu patikėti kad jie paliko mane ramybėje dėl Jimin. Jis nuėjo ir pakėlė mano žemėtą megztinį.

- Tau jo negalima rengtis. Jungkook!- Jimin užrėkė ant visos mokyklos. Tuoj pat atbėgo Jungkook.- Paskolink jai savo atsarginį megztinį.

-Kas jai nutiko?

- Nesvarbu daryk kaip sakau, o tu Goda stokis.- palielpė Jimin.

Jungook priėjo prie manęs padėjo man atsistoti ir davė megztinį. Aš jį tėškiau žemėn.

- Man jo nereikia. Neraikia nieko, kas susija su jumis!

Pasiėmiau seną megztinį. Prieš einant sustojau prie Jimin.

- Ačiū, kad išgelbėjai, bet aš tavęs vistiek nekenčiu.

Suskambo skambutis. Nuėjau į pamoką. Nebuvo reikalo slėpti rankų. Ko gero visi jau žino apie mano žygdarbius. Maiklas jau bus visiems viską papasakojęs. Atsisėdau į savo vietą prie Jin. Jis pasižiūrėjo į mano rankas ir veidą. Nusisuko. Matyt nebeturėjo ką pasakyt.

Per pertrauką nuėjau į Monikos klasę. Ji buvo septintokė. Klasėj pamačiau Jimin, Jungkook ir dar vieną vaikiną iš vakar. Monika mane pamatė, pribėgo ir apsikabino, išsivedė iš klasės.

- O tau vakar smarkiai kliuvo. Matei kokios tavo rankos, kodėl tu be megztinio?

- Jau ir taip visi žino apie vakar. Kam man slėpti. O žinai kas mane išgražino? Jimin iš tavo klasės.

- Jimin? Bet jis toks geras!

- Aha. Jungkook geras o Jimin blogas. Jis dviveidis. Visos mėlynės jo darbas! Bet esu jam dėkinga, kad šuandien mane išgelbėjo nuo Maiklo.

- Kaip tai išgelbėjo?- paklausė Monika. Aš jai papasakojau visą istoriją apie šiandien ir vakar. Jos akys išsiplėtė.

- Nu jo, vos nepačiupta du kartus per dvi dienas? Nieko gero.

- Aha, darosi nesaugu. Nebegalėsiu tuoj...

- Taip ir maniau, kad mums melavai. Tave riedučiai išgelbėjo. Ir tai, kad Jin padedi.

- Kas tu?- silpnu balsu paklausiau. Tai tas pats vaikinas, kuris leido Jimin vėl mane kankinti.

- Suga iš devintos klasės.- sušnabždėjo Monika.

- Tavo draugė teisi. Ir ji gerai daro, kad manęs bijo. O tu, Goda,- mano vardą išspjovė.

Jis ėmė artėti prie manęs, o aš trauktis. Netrukus atsirėmiau į sieną. Jis priartėjo prie manęs. Pakėlė mano veidą, kad žiūrėčiau į jo akis.

- Tu verčiau pasisaugok.- apsisuko ir išėjo.

- Pakliuvai draugužę, reikėjo jiems tiesą pasakyt ir paprašyt, kad niekas to nesužinotų.

- O man taip geriau. Bent niekas nežinos, kad aš ta riedutininkė.

- Tu vakar galėjai ir mirti dėl to! Išprotėjai gal!

- Tuomet taip, išprotėjau.

Mano galvoj buvo tik bienas klausimas. Kuo viskas pasibaigs?