Likimo posūkis 3 Pabaigos pradžia

10 dalis

Kamilės pozicija 

Pabaigusi savo įprastą ryto pasirodymą, kai vaikštau po namus klausydamasi muzikos ir apsimesdama, kad esu garsi žvaigždė, nulipau į apačią, kur radau močiutę. Ji žiūrėjo televizorių ir komentavo kiekvieną filmo siužeto įvykį. 

-Labas rytas. - pasakiau ir uždėjau ranką ant jos peties. 

-Jau atsikėlei.. - nustebo. - Gal nori valgyti? 

-Ne. Bet aš turiu vieną prašymą.. - ji išjungė televizorių ir atsisuko į mano pusę. 

-Sakyk. - rimtai išrėžė. 

-Parodyk kur mane ,,palaidojot'' - pasakiau. 

Ji giliai atsiduso ir nieko nesakiusi atsistojo. Apsirengėme, močiutė man uždėjo vaikišką kepurę su dideliu bumbulu ant galo ir užrišo šaliką, kad nesušalčiau. Išėjome į lauką. 

-Nėra taip šaltą.. - tvirtinau. 

-Nesiginčyk, vėliau padėkosi man. - griežtai tarė ir patraukė į priekį. 

-Kaip jis? - po kiek laiko prasitariau. 

-Laikosi, nesusitaikė su ta žinia, bet laikosi.. - atsakė ji. 

-Ar jis buvo užsukęs? 

-Buvo. Pas mane užsuko su reikalu. - kiek suklusau. - prašė, kad palaistyčiau gėles jūsų namuose, kai jo nebus. 

Iš tiesų galvojau, kad bus kas nors rimčiau. 

-O tai kur jis buvo išvažiavęs? - pasiteiravau. 

-Nežinau, man ir nerūpi, pati galėsi paklausti. - aš nusukau žvilgsnį į kitą pusę. - Ar ilgai dar ruošiesi pas manę apsistoti? Nevarau tavęs, tiesiog man gaila to vaiko. Jis tiek sielojosi, o kai tu sugrįžai jis net apie tai nežino. Juk tai neteisinga. Velniai žino, kas dabar dedasi jo galvoje. Gal kokie savižudybės planai.. O gal keršto.. Ką žinai. Galbūt tavo sugrįžimas išgelbės kam nors gyvybę, geriau jau tai įvyktu prieš tam nutinkant. - įsiklausiau į kiekvieną jos pasakytą žodį. 

-Gerai gerai.. Tu visiškai teisi. Šiandien vakare grįšiu į namus. - ji iš kart nusišypsojo. - Juk tu to ir siekiai ar ne? - ji pasalūniškai linktelėjo. - Ak tu sena, bet ne durna.

Atėjome į  kapines. Niekada gyvenime per daug negalvojau apie mirtį. Ypatingai savo. Visada maniau, kad gyvenimas bus ilgas ir gražus man. Tikėjausi, kad kai sulauksiu trisdešimties bus išrastas vaistas nuo mirtingumo ir aš jį išgersiu. Tačiau dabar visa tai nublanksta, kai matau antkapį su savo vardu ir pavarde. Pagaliau galiu drąsiai teigti, kad mirtis, tai nevaldoma karalienė, kuri atima gyvybes, kada nori, kur nori ir kaip nori. Jai nerūpi ar tu vargšas, ar šešių vaikų mama, ar kareivis, kurio laukia dukrelė ir mylima žmona namuose, ar įžymus žmogus, ar tiesiog paprastas praeivis gatvėje, ji ateis ir pasiims tavo gyvybę, bet kokia kaina. Todėl reikėtu pradėti vertinti savo gyvybę. Nes, kai į tavo gyvenimą įsilieja rutina tu net nepagalvoji, kaip ir kada jis pasisuks. Tačiau, kai tavo gyvybė pradeda kabėti ant plauko, kai tau prie galvos yra priremtas pistoletas, o priešo pirštas slenka gaiduku, ar kai tu bandai įveikti mirtiną ligą, ar kai į tavo plaučius patenka sūrus jūros vanduo, tada ir tik tada tu supranti, kad savo gyvenimą turėjai labiau vertinti, turėjai džiaugtis kiekviena diena, turėjai apkabinti mylimus žmones prieš išeidamas į darbą, lyg ta diena, ta valanda ar ta akimirka būtu paskutinė. 

-Močiute aš nenoriu, kad jis čia būtų. - pasakiau. 

-Žinau, vakar vakare paskambinau kapinių direktoriui, jis sakė, kad yra galimybė, tuo labiau, kad po žeme nieko nėra. Nepergyvenk, dienų bėgyje jo čia nebebus. - aš apsisukau ir mes išėjome iš kapinių.