Likimo posūkis 3 Pabaigos pradžia

17 dalis

Žinau, žinau.. Atsiprašau. Jūs tikriausiai dabar visi norėtumėt uždaužyt mane bukais kapliukais, bet tai nebūtina, juk nerašiau tik kokias dvi savaites... Dar noriu pranešti, kad jau žinau, kaip baigsis šis sezonas :D 

Los Angelo oro uostas 10 val. ryto.

Užsisegiau saugos diržą ir atsilošiau. Pažvelgiau į žmogų sėdinti šalimais. Tai buvo maždaug 60 metų vyriškis. Jis vargo su savo diržu. 

-Leiskit padėsiu.. - paslaugiau šyptelėjau. Jis man atsakė tuo pačiu ir pakėlė savo rankas. Prisegiau jį ir vėl grįžau į ramaus sėdėjimo padėtį. 

Graysonas žiūrinėjo menių, nors ir žinojo, kad nieko neužsisakys. Šiek tiek ant jo pykstu, kai sužinojau, kad jis ruošiasi pasinaudoti Margaret, man jos taip gaila, ji tiek daug iškentėjo, o taip pasielgti su ja būtų negailestinga. 

Negalėjau nepastebėti, kad vyras sėdintis šalia manęs baisiai nerimsta savo vietoje. Ilgai stebėjau jį tada supratau kur problema.

-Pirmas kartas? - paklausiau. 

Jis pažvelgė į mane ir baimingai palinkčiojo. 

-Skrendu į sūnaus vestuves. - aš supratingai palinksėjau.

-Kamilė.- ištiesiau ranką. 

-Olesis. - švelniai spustelėjau mano delną. 

-Nesuprantu, kaip kas nors gali bijoti skraidyti.. - į mūsų pokalbį įsiterpė Maiklas, kuris sėdėjo už mūsų. 

Kodėl jis čia? Todėl, nes Graysonas prasitarė apie mūsų kelionę į Havajus jam.

-Maiklai nepradėk, tu tikrai ne tas, kuris turėtų teisti. Juk dar prieš porą dienų pamatęs klouną vos kelnių nepridėjai. - atkirtau. 

-Tai visai ne tai.. Juk klounai žudo! - pasipiktino jis.

-Na, o lėktuvai pasirodo krenta.. - pasakė Olesis. 

Maiklas nebesiginčijo. Aš šyptelėjau Olesiui. Kai pakilome Graysonas miegojo, tad man nebuvo ką daugiau daryti. Praleidau tas kelias valandas su Olesiu. Ji papasakojo daug smagių istorijų apie savo sūnų. Tiesa prisipažino, kad sužadėtinė, jam labiau patinka, nei jo paties žmona.. 

Kai lėktuvas nusileido išlipome ir atsisveikinome. Palinkėjau jam saugių ir smagių vestuvių ir mūsų keliai išsiskyrė ties taksi automobiliais. 

Įlipome į vieną iš jų ir mus nuvežė iki uosto. Tada papietavome uosto kavinėje, o vėliau nusipirkome tris bilietus keltu į salą. Kai plaukome kažkas pradėjo kirbėti viduje, toks jausmas apima, kai reikia sutikti ilgai laukiama žmogų. Visas kūnas virpa, bet ne todėl, kad šalta, o dėl nekantrumo... 

Išlipome saloje ir visi trys nuėjome į salos gilumą. Nereikėjo net sustoti ir apsidairyti, rodėsi, kad kojos pačios žinojo kelią. 

Pradėjo rodytis pirmosios gyvenvietės. Žmonės nedrąsiai žvilgčiojo pro langus. Vaikai lauke subėgo į kambarį. Kai susitiko mano ir Olivijos žvilgsniai visa sala paskendo tyloje. Mergaitė stovėjo vos už poros metrų nuo manęs. 

-Tu grįžai? - ji ištarė. 

-Juk pažadėjau.. - atsakiau. 

Ji pasileido į manę, o kai pribėgo stipriai apsikabino. Net pati negalėjau patikėti, kaip stipriai aš prisirišau prie šios mergaitės. 

-Kas šitie du? - ji paklausė pagaliau pastebėjusi tuos du vyrus už manęs. - Ar jie tavo asmens sargybiniai?

 -Asmens sargybiniai?! - susiraukė Maiklas. - Mes esam kaip kokie jos super herojai.. - sudėjo rankas ties krūtine.