Likimo posūkis 3 Pabaigos pradžia

*Autorės žodis*

Atleiskit ne šiandien. Šiandien naujos dalies nebus. Bet skirsiu šitą skyrių jums - savo mylimiausiems.. 

Nors miniu, kad jūs man labai svarbūs ne vieną kartą paminėsiu dar, nes man rodos, kad jūs net nesuvokiate ( arba nenorite suvokti) kokie svarbūs jūs iš tikro man esate. 

Pradėjau rašyti pirmą savo istoriją ne dėl to, kad žinojau, jog sugebu tai daryti, o dėl to, nes maniau, kad tai bus smagi patirtis, o jeigu ir neįšeis, tada bent pasijuoksiu iš savo nesąmonės... Bet tada, kažkas įvyko. Kažkas tobulo ir nerealaus, kai mano istorijas pradėjo skaityti ne vienas ir ne du, o daugiau žmonių. Kiekvieną dieną jų daugėjo ir net pradėjo plisti pirmieji komentarai. Žinoma, jų buvo įvairių. Kodėl aš tai sakau, ogi todėl, nes rašydama supratau, kad į sėkmę nėra lifto, tenka kilti laiptais. Tačiau atsigręžiant ir pasižiūrint į tuos begalinius laiptus juokas ima. Mano pirmosios knygos pirmoji dalis yra vos 165 žodžių. Tada dar atsimenu prašiau, kad kas nors paspaustų vote mygtuką ar paliktų komentarą, nes norėjau žinoti kiek žmonių skaito ir kam įdomu, tačiau kai dabar matau, kad perskaitė 630 žmonių ir jų skaičius auga su diena akys ant kaktos iššoka. Per kiek? Per metus? Taip lapkričio 8 diena bus vienerių metų šventė! 

Todėl sakau didelį ačiū jums. Ne audra nuneša stogą, o jūs. Jūs nunešėt man stogą su savo pagyrimais, komentarais, žinutėm. Ta motyvacija yra žodžiais neapsakoma. Žinoma kartais būnat man spyris į šikną ( kurio man labai reikia), ir tai yra gerai, nes tik su jūsų pagalba aš sugebu rašyti. Neįmanoma žodžiais apsakyti kokį efektą rašytojas gauną kai turi tokią armiją skaitytojų. Tik su jūsų pagalba aš dabar galiu drąsiai teigti I AM KAMILE AND I AM THAT DAMN GOOD! 

Ačiū jums. *Lenkiuosi labai žemai, net nugarą skauda*