Mano svajonė išsipildė... Mano protas atsisakė su tuo sutikti, bet nuojauta širdyje ir akių matomas vaizdas vis dar vertė svarstyti galimybes. Vaikino akys plykstelėjo. Nesugebėjau suvokti laiko juostos ir aplinkos esančios aplink. Mano akys buvo padengtos migla, o protas ne atliko funkcijų kurios mane turėjo versti kažką daryti. Dabar tiesiog stovėjau ir vos apverčiau liežuvį, kad galėčiau paklausti dabar mane kamuojančio klausimo.
-Kas tu?
-Nemanau, kad dabar metas tau tai sužinoti, tu turi žinoti tik tai, kad visiškai nenutuoki kas esi, tu niekada per daug nesigilinai kodėl tave traukia satanizmas. Lėja, tu esi visai ne tai kuo save laikai.
-Aš..aš žmogus, bet tu..tu..- žodžiai pradėjo mane dusinti ir aš papraščiausiai neprisiverčiau ištarti žodžio kuris jį apibūdintu.
-Lėja!Lėja!- išgirdau švelnų, bet garsų merginos balsą. Tai..Helena! Ji šaukė mano vardą. Tuomet visos miglos išgaravo iš mano kūno ir aš išpūtusi akis įsispoksojau į vaikiną prieš save. Vaikinas lėtai ir tingiai, bei paslaptingai šyptelėjo ir tarė:
-Mano Lėja..., mes dar butinai susitiksime, -lėtai ištarė- lauksiu tavęs.
Jis švelniai perbraukė ranka per mano skruostą ir dingo šešėlyje. Mano širdis buvo pasiruošusi palikti kūną. O Helenos ranka ant mano rankos privertė kruptelėti. Aš žinau, kad tamsa su savo trauka mane čia dar atves. Tik nežinia kada..
-Lėja, Louisas rado seną spintą rūsyje. Ten yra įvairių senų knygų apie burtus. Nagi, eime nestovėkime ir nedelskime.
Paraginta Helenos suskubau leistis laiptais link rūsio. Eidama link jo užmačiau daug keistų paveikslų ant nešvarių sienų, bet vienas besąlygiškai patraukė mano dėmėsį...
YOU ARE READING
Velnio žmona
Fantasy***Kraujas vis dar skalauja mano rankas ir kojas, o pilvą raižo nematomi peilio ašmenys. Kodėl atrodo lyg kažkas šalia manęs ir mane stebėtu? Pora juodų akių susmigo į mano skausmo ir agonijos paženklintą veidą. Nebesuprantu juk aš buvau viena. Daba...
