Eleonora vedė mane į priekį ir tauškėjo apie tai kaip retai čia sugeba papulti naujokai. Jos žodžiai man slydo pro ausis, o aš vis dar jaučiausi lyg nublokšta į tolį. Mano akis pasiekė vaizdas. Nuostabaus miško vaizdas, tačiau viskas čia tiesiog pulsuoja paslaptingumu.
- Kaip tu čia patekai?- susimąsčiusi manęs paklausė mergina.
- Radau keistą koridorių, apleistame pastate,- atsakiau Eleonorai.
- Manau iki miesto eisime pro kritusiųjų mišką.
- Kodėl jis taip vadinasi?
- Nes čia žuvo angelai ir tapo tuo kuo esame visi. Paklausyk, viską papasakosiu kai atsirasime mieste. Tuomet galėsi visko klausti. Šiame miške geriau netriukšmauti, nes visi čia tyko visur.
- Tikiuosi greitai pasieksime tą miestą..
- Reikės eiti bent pusę dienos. Būk kantri ir neatsilik, o beto nakti visi blogieji sukyla tad reikia paskubėti...Kuo tu vardu?
- Aš Lėja..
- Paskubėkime, Lėja.
Įėjome į mišką. Medžiai čia buvo labai aukšti ir tankūs. Vėjas skverbėsi į mano kūna sukeldamas malonius, vasariškus jausmus. Bet žinant kokioje vietoje esu, visi jausmai nublanksta ir šiurpuliai begioja mano kūnu. Staiga iš medžio iššoko vaikinas. O kai jis atsisuko man ir vėl pritrūko kvapo. Tai juk jis vaikinas iš koridoriaus.
YOU ARE READING
Velnio žmona
Fantasy***Kraujas vis dar skalauja mano rankas ir kojas, o pilvą raižo nematomi peilio ašmenys. Kodėl atrodo lyg kažkas šalia manęs ir mane stebėtu? Pora juodų akių susmigo į mano skausmo ir agonijos paženklintą veidą. Nebesuprantu juk aš buvau viena. Daba...
