Kai visi uždavėme klausimus ir tinkamai užbaigėme ritualą. Helena pakilo iš savo vietos ir susidėjo knygas į kuprinę. Žvakes, lapą ir adatą palikome ant grindų, o patys pajudėjome link išėjimo. Pirmame aukšte buvo kur kas tamsiau. Langai buvo užkalti, o ir lauke pradėjo temti. Louisas iššoko pro langą, o po jo ir Semas. Tuomet Helena atsisuko į mane:
-Šoksi pirma?- paklausė.
-Helena,- pasimuiščiau- aš manau, kad pasiliksiu čia ilgiau, labai noriu dar truputėli apsižvalgyti.
-Ar tu išsikraustei iš proto?!- Helena išplėtė akis- dabar yra vakaras ir velniškai greitai temsta, o tu esi viena ką čia dabar sugalvojai? Nejuokauk, nenoriu, kad susižeistum tu man labai rūpi, Lėja.
-Helena, aš suprant-..
-Merginos, kur jūs ten įstrigote?
-Helena, paklausyk dėl manęs nesijaudinkite, namų raktus turiu. Viskas bus gerai, tikrai. Beto myliu tave ,sesute.
-Lėja, prižadėk, kad pasisaugosi,- viltingai paprašė Helena.
-Žinoma, nesijaudink.
-Na..tuomet iki?- atsisveikino ji.
-Iki..
Helena viską paaiškino vaikinams. Šie taip pat nenorėjo sutikti, bet man pavyko juos įkalbėtį, todėl dabar keliauju šio pastato koridoriais ir stengiuosi kažką surasti. Tuomet pamaniau, kad man reikėtų pabandyti vėl sutikti paslaptingajį vaikiną. Lėtai užlipau laiptais ir tyliai žingsniavau link koridoriaus gale. Jis vis dar atrodė ramus ir visiškai paprastas. Tik aš žinojau kokios paslaptys čia galėjo slėptis, na bent jau iš dalies. Kažkodėl jaudulys užgniaužė mane ir aš vis dar stovėjau prie pradžios svarstydama ar verta? Bet tada lyg pliūpsnis iš nugaros mane stumtelėjo įžengti į šį pragaro koridorių. Tuomet mano kūnas nebejautė perštėjimo, o kaip tik pasijaučiau pritapus. Lyg tai būtų mano šventovė, tačiau tai toli gražu nebuvo. Laisvai užmerkiau akis. Mano blakstienos susijungė panardindamos mane į poilsio malonumą. Širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Ji tarsi jautė kažką, kas mane priblokš. Todėl atmerkusi akis pasigailėjau. Aš buvau visai ne pastate ir ne koridoriuje. Svarbiausia, kad aš net nežinojau kur esu. Prie manęs priėjo mergina juodais plaukais ir tamsiomis akimis. Tai ir vėl man išdavė jos asmenybę.
-Sveika, aš Eleonora ir tu esi šeštojoje dimensijoje.
Mano širdis rodos nustojo plakusi.
Ir mano kūnas gąsdino mane grasindamas nuvirsti.
Aš kitoje dimensijoje..
Kitame pasaulyje ir nežinia kiek toli. Kas per velnias?
Jaučiausi priblokšta.
YOU ARE READING
Velnio žmona
Fantasy***Kraujas vis dar skalauja mano rankas ir kojas, o pilvą raižo nematomi peilio ašmenys. Kodėl atrodo lyg kažkas šalia manęs ir mane stebėtu? Pora juodų akių susmigo į mano skausmo ir agonijos paženklintą veidą. Nebesuprantu juk aš buvau viena. Daba...
