Privažiavome sandelius. Vėjo banga palietė mano veidą ir privertė šiek tiek sudrėbėti. Dabar yra ruduo ir oras tikrai ne per šilčiausias. Jaučiau, kad lietaus tikrai bus. Nedelsdami susirinkome kuprines ir pajudėjome link pastato. Durys buvo užrakintos. Didelė, surudijusi, geležinė spina neleido mums lengvai patekti į pastatą. Ėjome pastato pakraščiu. Užmiestyje mašinų ir žmonių nebuvo. Nesibaiminome, kad būsime sučiupti. Radome išdaužtą langą. Mums pasisekė. Pirmoji lipo Helena, ji pasispyrė nuo mano rankų ir pateko į vidų. Tuomet lipau aš ir Louisas po manęs. Susirinkome kuprines iš Semo rankų. Tuomet kai visi stovėjome pastato viduje nusprendėme apsižvalgyti ir surasti tinkamą kambarį ritualams. Semas pasuko į kairįjį pastato korpusą, o Helena į dešinįjį. Louisas nusprendė nusileisti į rūsį. Mane sudomino antrasis aukštas. Kuo tyliau užlipau laiptais į viršų. Prieš mane atsivėrė didelė patalpa, lyg salė. Apsižvalgiusi pastebėjau daugybę išdegusių žvakių. Vadinasi kažkas čia buvo ir prieš mus. Pastebėjau koridorių salės gale. O koridoriuje buvo daugybė durų. Pajudėjau link koridoriaus pradžios ir sustingau. Tarsi laikas ir vaizdas susiliejo, o įžengus į koridorių pajutau dusinimą ir skausmą.
***
Ėjau tamsiu kolidoriumi link durų gale su šetono inicialais ant jų. Keisti ir nepaaiškinami reiškiniai nerado savo ramybės šiame kolidoriuje, o kiekvienas objektas buvo pakeitęs savo formą. Ėjau link durų, o jos atrodo vis traukėsi. Nesuvaldomai perštėjo visą kūną. Kai atrodo kraujas skverbėsi pro odą norėdamas ištrūkti iš šalto mano kūno. Stresas, pagieža, adrenalinas. Dabar sėdėčiau namie ir galbūt skaityčiau fantastinę knygą apie tai kas man vyksta dabar. O dabar lyg pati fantastikos knygoje nebesuvokiu kur randuosi. Man tai patinka tik tas nelemtas perštėjimas. O perštėjimas tik primena man, kad aš visiškoje realybėje. Durys atrodo prasiveria ir viskas aplink temsta. Krentu į kažkur. Lyg nakties danguje aplink galiu matyti šviesas. Negi praradau sąmonę? Kraujas vis dar skalauja mano rankas ir kojas. O pilvą raižo nematomi peilio ašmenys. Kodėl atrodo lyg kažkas šalia manęs ir mane stebėtu? Pora juodų akių susmigo į mano skausmo ir agonijos paženklintą veidą. Nebesuprantu juk aš buvau viena. Dabar mano visos mintys paliko galvą. Mačiau tik porą akių kurios mane tarsi ramino. O ir apleisto pastato sienos manęs taip nebedusino. Pelėsio kvapas užstrigo gerklėje. Čia stovėjo vaikinas. Pagal viską būčiau nusprendusi, kad žmogus. Bet akys tarsi tamsus dangus tempė mane žemyn. Visos vizijos apsupusios mane išblyško. Aš žinau, kad mano protas žaidžia su manimi žaidimus. Tačiau negi vaikinas stovinti šalia ne iliuzija? Kodėl tuomet jis nenyksta? Jo ranka sugriebė manąją. Ji buvo velniškai šalta kaip ir manoji. Jis tarsi bandė mane išsaugauti nuo prarajos, o jo akys išblaivė mano protą. Vaikinas suspaudė mane savo glėbyje ir pratarė:
- Aš taip tavęs ilgai laukiau, Lėja,- vaikino balsas nuskambėjo lyg melodija.
O aš supratau kad jis tikrai ne tai kuo aš jį laikau. Jis juk pats blogio įsikūnijimas..ir svarbiausia jis ne toks kaip jį aprašo knygose. Jis buvo priešingybė mano susidariusiai nuomonei prieš tai. O štai dabar jis mane laiko glėbyje! Aš jug žiūriu į jį! Į pati šėtoną...Mano..Mano svajonė išsipildė?...
أنت تقرأ
Velnio žmona
خيال (فانتازيا)***Kraujas vis dar skalauja mano rankas ir kojas, o pilvą raižo nematomi peilio ašmenys. Kodėl atrodo lyg kažkas šalia manęs ir mane stebėtu? Pora juodų akių susmigo į mano skausmo ir agonijos paženklintą veidą. Nebesuprantu juk aš buvau viena. Daba...
