Užmačiau daug keistų paveikslų ant nešvarių sienų, bet vienas besąlygiškai patraukė mano dėmėsį. Nors paveiksle buvo vaizduojamas miškas, centre buvo ryškiai įrėžti veido bruožai. Stiprus ir ryškus žandikaulis išryškino visą formą, o akys paslaptingai žvelgė į erdvę. Atpažinau šių veido bruožų savininką. Tai jis, vaikinas kuris prieš keletą minučių šiomis akimis žvelgė į manasias. Mane ir vėl pažadino iš minčių:
-Nagi, Lėja, kas tau yra?- susiraukė Helena.
-Atleisk, tiesiog šis paveikslas man kai ką primena ir tiek...
-Kad ir kaip gaila būtų, bet nėra laiko miegoti žvelgiant į paveikslą.
-Helena, nustok zyzti kaip mažas vaikas,- nutraukiau draugę ir pajudėjau link rūsio durų.
Helena pradėjo pasakoti ką jie surado pastate. Mat Louisas atrado spintą su knygomis, o Helena keistus ženklūs pirmojo aukšto kambariuose. Tas pats buvo ir su Semu. Aš nieko nepasakojau merginai apie tai ką mačiau. Pirmiausia ji galvotų, kad išprotėjau, o dar paskui ir pasakytų, kad tikriausiai man jau reikia psichologo. Patekusios į rūsį prasibrovėme pro daiktus link spintos. Iš ten išsitraukėme knygas kuriose buvo tam tikros informacijos .Tuomet patraukėme į antro aukšto salę. Negalėjau atitraukti akių nuo koridoriaus kuris atrodė visiškai normalus ir nieko neišsiskiriantis.
-Lėja, duok žvakes ir degtukus,- paprašė manęs Louisas.
Ištraukiau žvakes ir degtukus Louisui. Tuomet kaip Semas ir Helena pradėjau vartyti knygas ieškodama kažko įdomaus.
Nieko gero neradę nusprendėme pradėti. Žvakes sudeliojome aplink lapą ir ant lapo surašėme žodžius "taip" ir "ne", o adatą padėjome vidury.
Pirmajį klausimą uždavė Semas...
YOU ARE READING
Velnio žmona
Fantasy***Kraujas vis dar skalauja mano rankas ir kojas, o pilvą raižo nematomi peilio ašmenys. Kodėl atrodo lyg kažkas šalia manęs ir mane stebėtu? Pora juodų akių susmigo į mano skausmo ir agonijos paženklintą veidą. Nebesuprantu juk aš buvau viena. Daba...
