I.

130 18 13
                                    

Niekada nesuprasiu, kodėl taip svarbu įkelti maisto nuotrauką į savo Instagram'o paskyrą. Mano manymu, tai yra tik beprasmiškas atminties sunaudojimas, bandant padaryti gerą nuotrauką. Ypač žinant, kad tai yra visiškai niekam neįdomu.

Melani sėdi tiesiai priešais mane, jos liežuvio galiukas yra šiek tiek iškištas, o akys primerktos, tokia susikaupusi ji nebūna net per matematikos pamoką. Atrodo, apskaičiuoti nuotraukos kampą, kad ši atrodytų gražiai, yra vienintelė matematiką kurią ji atlieka.

-Gal jau galime pradėti valgyti, aš labai alkana, Mel,-susierzinusi nutraukiu tylą spoksodama į šviesiaplaukę priešais mane.

-Tu irgi turėtum padaryti nuotrauką ir įsikelti į Instagram'ą, Damiana,-pratarė ši nenuleisdama akių nuo kameros vaizdo.-Tavo paskyra yra visiškai mirusi, joje nebuvo nieko įkelta visus tris mėnesius.

Atsikandu bandelės gabaliuką ir jį sukramtau, nelaukdama kol ji padarys nuotrauką.

-Ir neketinu po trijų mėnesių įkelti maisto nuotrauką, Melani,-atsidustu, negi mes ginčijamės dėl šitokios nesąmonės?-Be to, mokyklos maistą yra matę visi, nežinau kodėl nusprendei, kad tai yra verta Instagram'o.

-Jis gražiai atrodo, pažiūrėk,-atkiša savo telefoną man prieš nosį.

-Aha, tikrai,-suburbėjau vartydama akis.

-Žinai, mums reikėtų pasidaryti mini fotosesiją ir tau pagaliau reikia ką nors įkelti į savo paskyrą,-sako Melani, atmesdama savo šviesius tiesius plaukus per petį ir įsmeigdama ryškiai mėlynas akis į mane.

-Tikrai ne, man nepatinka fotografuotis,-papurtau galvą sarkastiškai nusijuokdama.

Fotosesijos nėra mano mėgstamiausias dalykas. Atvirkščiai, jis įeina į mano nemėgstamiausiųjų sąrašą. Melani turėtų tai žinoti.

-Damiana, tu esi bene populiariausia mergina mokykloje, visi tik ir laukia, kol ką nors įkelsi! Chelsea su Emily kelia vos ne kas antrą dieną!-pamosikuoja rankomis Melani ir jos ryškus mėlynas nagų lakas sutviska ore.

-Primink, kodėl turėčiau lygiuotis į jas?-užklausiu ją ir ji tik atsidūsta.

-Tu tokia nuobodi,-papurto galvą ir vėl įnyksta į savo telefoną.

Tuo tarpu aš apsidairau aplink valgyklą. Čia kaip visada vyrauja didžiulis šurmulys, visi stumdosi, šaukia, bando perrėkti vienas kitą.

Įėjąs Mitch su savo draugais juokiasi taip garsiai, kad beveik užgožia visą triukšmą. Jis perbraukia ranka per savo rudus plaukus ir apsidairo aplink valgyklą. Jo rudos akys svaido viliojančias kibirkštėles beveik kiekvienai merginai, o šios ima alpti nuo jo žvilgsnio, juk populiariausias ir "seksualiausias" vaikinas mokykloje pažvelgė į jas!

Mitch pažvelgia į mane ir mirkteli su išdykėliška šypsena, kuri deja, manęs neveikia taip kaip veikia visas šias merginas. Šis vaikinas yra tik garbės ištroškęs asilas, kuriam rūpi vienos nakties nuotykiai, o ką jau šnekėti apie kitų žmonių jausmus, turbūt nežino kas tai yra. Jam nerūpi ar jis ką nors įskaudins, ar ne, svarbiausia, kad jam yra linksma ir jį visi dievina.

Man bus smagu pasijuokti iš jo, kai jis baigęs šią gimnaziją, kris žemyn taip greitai kaip ir pakilo ir jo gyvenimas nebebus toks saldus kaip dabar.

Negalėdama kęsti jo balso pakilau iš vietos ir užmečiau kuprinę ant pečių.

-Eime, Mel, čia darosi nuobodu,-tariu žiūrėdama į draugę.

-Aš susitariau susitikti čia su Piter'iu, aš negaliu tiesiog išeiti, Damiana,-suzyzia mergina.

Atsidūstu pakratydama galvą, nes suprantu, kad jos iš čia nebeištempsi. Apsisuku ant kulno ir einu link išėjimo iš valgyklos. Šis triukšmas man kelia galvos skausmą ir norėjau iš jo pabėgti.

Jaučiu kaip Mitch'o akys mane seka, bet nekreipiu per didelio dėmesio. Žinau, jog jis siekia mane suvilioti ir įlįsti i mano kelnaites, tačiau tegul apie tai svajoja savo sapnuose, nes to niekada nebus.

Paeinu toliau nuo valgyklos ir pasuku į tuščią koridorių. Padedu sunkią kuprinę ant palangės, o pati atsiremiu į ją. Dviem pirštais pamasažuoju savo smilkinius ir užsimerkiu.

Visa tai taip vargina. Visas dėmesys, triukšmas, pati mokyklą yra energijos siurbikė. Norėčiau būti namie, sėdėti ant sofos su pledu ant kojų ir dėže ledų, priešais televizorių su įjungtu Netflix'u. Taip ir praleisiu šiandienos vakarą grįžus iš mokyklos.

Reikia tik nepamiršti užbėgti ledų.

-Tau viskas gerai?-krūptelėjau išgirdus kimų balsą priešais mane.

Staigiai atsimerkiau, jog matyčiau kas taip tyliai vaikšto koridoriais.

-Išgąsdinai mane,-pasakau žiūrėdama į vaikino smaragdines akis.

Priešais mane stovėjo garbanotų, siekiančių pečius plaukų, vaikinas. Jo akys buvo žalios it smaragdai, kurios buvo primerktos. Vaikino lūpos buvo sučiauptos į vieną liniją. Jo rankas dengė tatuiruotės, į akis labai krito laivo tatuiruotė. Įdomu, ką ji reiškia?

Vaikinas klausiamai žvelgė į mane iš viršaus, mat buvo žymiai aukštesnis už mane.

-Man viskas gerai, tiesiog norėjau pabūti tyloje,-atsakau nubraukdama užkritusią sruogą nuo veido.

-Mokykla užknisa, tiesa?-vypteli vaikinas.

-Tiesa,-nusišypsau, negalėdama atitraukti akių nuo jo.-Aš neesu mačius tavęs čia anksčiau, ar tu naujokas?-paklausiu susidomėjusi.

-Ne,-nusijuokia.-Tiesiog mėgstu nekristi niekam į akis,-šypteli jis.

Norėčiau ir aš taip mokėti pagalvoju.

-Tau puikiai tai pavyksta,-pasakau su maža šypsena sugaudama jo žvilgsnį.

Mes žiūrime vienas kitam į akis kelias sekundes. Jo lūpos šiek tiek pravertos su vypsniu jose. Nusišypsau ir nulenkiu galvą žemyn nutraukdama akių kontaktą.

Pakankamai jaukią tylą nutraukia skambutis į pamoką.

-Buvo malonu su tavim pasišnekėti,-pasako garbanius, įsišiepia parodydamas skruostuose esančias duobutes ir pradėta žingsniuoti atbulomis, vėliau apsisuka ant kulno ir išeina iš koridoriaus.

-Man irgi,-sumurmu su šypsena veide ir patraukiu link savo klasės.

~~~

Sveiki! Čia vėl aš Vee eheh tikiuosi visi laikosi puikiai, o smegenys dar neiškepė nuo mokslų :') taip pat tikiuosi, kad jus bent kiek sudomino ši rašliava, per daug neteiskit, rašiau pirmą kartą po ilgos pertraukos oops!
O jei rimtai, norėčiau išgirsti jūsų nuomones apie pirmąją dalį ♥ Kol kas veiksmo nėra labai daug, tačiau čia tik pradžia, o aš nelabai noriu skubinti visų įvykių, yk.
Kaip visada, aš jus myliu ir viliuosi, kad jums patiks ši istorija!!♥♥♥
PEACE✌

Reputation || h.s.Where stories live. Discover now