Reputation || h.s.

IX

Visas automobilis kvepėjo maistu ir mano burnoje ėmė kauptis seilės. Norėjau paimti tą McDonald'o maišelį ir suvalgyti bulvytes bei mėsainį. O paskui sugrįžti ir nusipirkti sau visus 12 Chicken Nuggets'us, nors grečiausiai tiek net nesuvalgyčiau.

Ir tikrai galėčiau išplėšti jam nuo kelių, jei Harry ranka nebūtų apsivyniojusi maišelį kaip gyvatė. Be to, jis vairuoja, o aš gyventi dar noriu.

-Žinai, būti susiraukus tau netinka,-jis prabilo, po kelių minučių tylos su fone grojančia tylia muzika.

Aš tik pavartau akis ir nieko neatsakau. Nesu apdovanota talentu atsikirtinėti, kaip dauguma žmonių. Geriau patylėsiu negu pasakysiu kokį absurdišką dalyką ir apsijuoksiu. Todėl tiesiog nusisuku į langą ir garsiai atsikvepiu, kad jis žinotų, jog pykstu.

Harry tik suprunkšti nuo mano poelgio. Ranka, kuri saugojo maistą, ėmė ieškoti kažko maišelį. Iš maišelio jis ištraukė bulvytę ir pasimėgaudamas ją ėmė kramtyti.

-Už vairo negalima valgyti,-tariau primerkus akis.

Harry metė man keistą žvilgsnį, juo klausdamas ar tu rimtai ką tik tai pasakei?

-Ar panašu, kad man bent kiek tai rūpi?-pakėlė antakius, o aš tik nusivaipiau į jį ir toliau spoksojau pro langą.

Muzikos klausytis man ėmė trukdyti garsus Harry čepsėjimas. Nekenčiu, kai žmonės valgydama čepsi. Norėjosi išmesti Harry iš mašinos, kad tik nebegirdėčiau kramtomo maisto garsą.

-O dieve, ar tu nustosi?-pratrūkau žaibuodama akimis.

Harry suraukė antakius ir gūžtelėjęs pečiais pagarsino radiją. Dieve, jis toks erzinantis.

Vaizdai už lango pranešė, kad artėjome iki mano namų. Lauke jau buvo sutemę, matėsi tik namų, stovinčių automobilių kontūrai. Juos šiek tiek apšvietė gatvinės lempos.

Neužilgo pasimatė ir mano namai. Iš tikrųjų negalėjau sulaukti kol galėsiu griūti į savo mylimą lovą ir išsimiegoti. Šiandien buvo ilga diena.

Harry sustojo prie pat mano namų ir atsisuko į mane.

-Susimatysim pirmadienį?-paklausė su veide besiiltančia pergalinga šypsena.

-Pagalvosiu dar apie tai,-atsakiau ruošdamasi išlipti iš automobilio.-Ačiū, kad parvežei,-mandagiai padėkojau, kaip ir dera.

-Damiana,-jis pašaukė mane kai buvau išlipusi iš mašinos,-išeisi be maisto?-pamosikavo maišelį ore.

Nesupratusi pažiūrėjau į jį šiek tiek palinkdama į priekį. Harry atsiduso vartydamas akis ir įbruko man į maišelį.

-Negi tikrai manei, kad paleisiu tave nepamaitinęs po to kai iškankinau?-paklausė juokaudamas,-Mane ne taip mokino,-mirktelėjo.

Nusišypsojau jam ir dramatiškai tūptelėjus padėkojau.

-Ačiū,-tariau,-Kitą kartą statau aš,-pamerkiau jam akį.

-Kaip sakai,-šyptelėjo Harry.

Atsitraukus nuo automobilio užtrenkiau duris ir stebėjau, kaip juodas Harry Range Roveri'is nuvažiuoja toliau.

Šitas vaikinas mane nenustoja stebinęs.

***

Šeštadienį ryte mane pažadino ne kas kitas, o telefono skambutis. Nenustebau pamačius Melani vardą ekrane, nes būtent šitaip dažniausiai ir prasideda mano savaitgalio rytai. Melani atsikelia 8 ryto, susiruošia, o tuomet skambina man, rėkdama į ausį, jog laikas eiti pusryčiauti ar apsispirkti.