Jin's sister♡BTS|FF

6

-Tau viskas bus gerai...- tyliai pasakiau aš žiūrėdamas į Karoliną.
Jau mačiau limuziną, gerai, kad nebuvom nuėję toli.
Įsėdau į limuziną, visi kiti įlipo paskui mane. Paguldžiau Karoliną ant kelių ir liepiau vairuotojui kuo skubiau važiuoti.
Bent jau gerai, kad tie užpuolikai mūsų nesekė...
Pasižiūrėjau į Karoliną, ji miegojo ir šypsojosi kaip angeliukas...
-Ar Karolinai viskas gerai?- sunerimęs paklausė Jin.
-Aha...- pasakiau aš su šypsena bežiūrėdamas į Karoliną.
Iki namų dar teks važiuoti apie valandą. Pastebėjau, kad Karolina jau po truputį atgauna sąmonę.

*Karolinos POV*

Kai pabudau iš kart neatsimerkiau, jaučiau, jog guliu ant kažkieno kelių, važiuojame mašina.
Prisimenu: mes visi ėjom tuo skersgatviu ir staiga mane iš nugaros pačiupo vyras. Jis man prie burnos pridėjo servetėlę ir pradėjo mane tempti link kažkokios mašinos, bet Yoongi pribėgęs trenkė jam į veidą. Mano galva pradėjo svaigti, pakirto kojas ir užtemo akyse. Tikriausiai mane tada pagavo Yoongi, nes dabar nejaučiu sužeidimų.
Po kiek laiko, jaučiau, kad Yoongi mane kažkur nunešė ir paguldė į kažkokią lovą. Jaučiu, jog aplink mane pilna žmonių.
Po truputėli atmerkiu akis ir prieš pat akis pamatau Yoongi veidą. O dievulėliau, net krūptelėjau.
Iš nugaros mane pajudino Aleksandra:
-O dieve, Kare... Ar gerai jautiesi?
-Am... Aga, viskas gerai...- atsakiau aš.

Visi buvo čia. Jie žiūrėjo į mane susirūpinusiais veidas. O dievulėliau kaip awkward...
-Klausykit, gal reiktų paklausti ponios Sofijos, ji turėtų žinoti kodėl tie vyrai užpuolė Karoliną,- ramiai kalbėjo Hobi.
-Mhm. Reikia nuvažiuoti. Bet Karės tikrai nesivešim kartu,- pasakė Beka.
-Bet vienos palikti namuose taip pat negalime...- pasakė Namjoon žiūrėdamas į mane.
-Yoongi, tu pasilik su ja ir viskas. O mes važiuojam,- paskutinį žodį tarė V.
Yoongi veidas visas išraudo.
- Na.... nghh... gerai.
Prieš išeidamas Jin paglostė mano galva ir meiliai nusišypsojo:
-Myliu, laikykis.
-Aš tave labiau,- tyliai atsakiau aš ir nusišypsojau taip stipriai, jog atrodė, kad žandai sprogs iš tos laimės, jog pagaliau turiu brolį.

Visi išėjo, o mes su Yoongi likome kambaryje dviese.
Jis priėjęs lovos kraštą, lėtai atsigulė šalia manęs, stengdamasis kad nepalaikytų nepatogaus akių kontakto, atsigulė, kai aš tuo tarpu gulėjau ant šono. Man prieš akis atsivėtė tobulas vaizdas.

Tvyrojo tyla, bet ji netrukdė. Aš tik žiūrėjau į jo sumišusį veidą, negalėjau atsigrožėt. Jis toks gražus ir toks talentingas, siaubas, visą gyvenimą apie tai svajojau, kaip apie kokį tuščią sapną, kuris niekada neišsipildys, bet va štai, jis guli šalia manęs. O Dieve, jei tik aš būčiau pilnametė..
- Uhh, Karolina? Viskas gerai? Tu kažko labai keistai žiūri man į veidą. Eheh ar kažkas ant jo yra?- lengvai nusijuokė jis ir nejaukiai nusišypsojo.
- Uoj, umm... A-atleisk..- nusišypsojau aš ir išraudau (na va, lygiosios).
Tik staiga išgirdau jo švelnų, bet tuo pačiu ir šaižų juoką ir pajutau jo pirštus ant mano smakro, o tuomet ir ant žando.
- Kad tu žinotum, kaip gražiai tu atrodai...- jo balsas paliko aidą mano galvoje.
Ir iš niekur nieko, jaučiu šilumą arti savo veido, pasidarė dar karščiau, iki kol pajutau jo lūpas ant savų. Man atrodo, kad aš sapnuoju. Bet jeigu tai ir sapnas, aš niekada nenoriu atsibust.

_to_be_continued_