Jin's sister♡BTS|FF

10

*Karolinos POV*

 Praėjo savaitė. Nuostabi savaitė. Kai mes Korėjoje susipažinom su savo išvajotais ir vieninteliais buvome ištisą savaitę. Tobulą savaitę.

Mes su Yoongi labai suartėjome.
Turime tiek daug bendro, galim kalbėti ištisai. Pamilau jį dar labiau.
Mano svajonė išsipildė. Neįmanoma tapo realybe.
Ir taip, laimė ilgai netrunka. Viskas negali būti taip gražu, kaip pasakose.
Štai kur viskas pasibaigė.
Dabar, aš, Karolina. Esu pagrobta. Užrakinta rūsyje pririšta prie kedės. Išvežta toli už miesto. Jie manes nepjausto, nemuša. Mane tiesiog uždarė ir paliko.
Net nežinau kiek laiko aš čia praleidau. Savaitę? Dvi? Mėnesį?.. Nežinau kiek laiko praėjo. Bet man tas laikas jautėsi kaip amžinybė. Amžinybė kančios. Aš išbadėjusi ir ištroškusi. Visiškai išsękusi. Per visą šį laiką vieną kartą gavau gurkšnį vandens. Jie nori, kad aš kuo ilgiau taip kankinčiausi.
Kada tai baigsis?..

*Yoongi POV*

Praėjo sumauta savaitė. Savaitė po Karolinos dingimo. Tai tik mano kaltė. Aš prižadėjau ją apsaugoti, bet nesugebėjau to padaryti. Dabar ji dingusi. Mes nežinome kur, nežinome ar ji dar gyva...
Ji važiavo iš mūsų namų pas savo mamą.
Ir dingo. Ją pagrobė.
Ieškau jos ištisai. Radau tik užuomenas kur ji galėtu būti. Laikas senka, aš privalau paskubėti. Privalau surasti ją. Privalau ją išgelbėti.
-Yoongi?..- į mano kambarį įėjo Jimin.- Mes radome vietą. Mes turbūt ją radome.

*Hoseok POV*

Negaliu žiūrėti kaip Yoongi kankinasi. Mes visi kankinamės. Mes visi jaučiamės kalti. Seokjin su merginomis nebesirodo čia.
Dabar mes radom užuominą kur galbūt galėtų būti Karolina. Ir nieko nelaukdami, pranešėme tą vietą policijai ir patys ten nuvykome.
-Lipam.- pasakė Namjoon ir mes visi išlipome iš automobilio, ėjome link pastato.
Policija laukė pasislėpusi. Mes ėjome pirmi.
Greitai radome kambarį, kuriame buvo Karolina. Ir susitikome akis į akį su tuo vyru, kuris valdo šią mafiją. Su tuo, kuris nužudė Seokjin tėvą, su tuo, kuris žudo Karoliną...
Jis buvo ginkluotas. Turėjo pastiprinimą.
Tačiau mes, savo pusėje turėdami pulką policijos buvome stipresni.
Policininkai suėmė jį. Taip paprastai.
Yoongi nieko nelaukdamas įsilaužė į kambarį.
Ten buvo ji.
Visa nusilpusi, išbąlusi... Lyg nesava.
Jis atrišo ją ir paėmė ant rankų. Karolina buvo tokia bejėgė, visiškai išsękusi. Yoongi išnešė ją iš ten.

*Karolinos POV*

Ir po visos amžinybės, Yoongi. Jis atėjo. Yoongi mane išgelbėjo.
-Yoongi... Tu atėjai...
-Ššš... Atleisk man, Karolina. Tai mano kaltė.- pasodino jis mane į mašiną. Ir pats atsisėdo už vairo.
Jaučiau kaip mano smegenys atsijungia. Ausys pradeda spengti. Akyse rūkas.
Galvoje didelis skausmas ir nieko. Tuštuma.

*Yoongi POV*

Karolina nualpo. Ji buvo visiškai išsękusi. Turbūt nevalgė visą savaitę.
Nuvežiau ją į namus. Paguldžiau į savo lovą.
-Karolina prašau pabusk...
Aš atsiguliau šalia jos. Ji sušilo.
Mačiau kaip mergina po truputį atsigauna.
Ji iš lėto atmerkia akis ir pasižiūri į mane.
-Karolina...- švelniai perbraukiau pirštais per jos plaukus
-Yoongi...-ji mane stipriai apsikabino ir pradėjo verkti.- Man buvo taip baisu...
-Aš žinau... Atleisk man, Kare...- glosčiau jos nugarą.
Tuomet pamaitinau ir pagirdžiau ją.
Iki kol atvyko mama, Seokjin ir kiti, ji jau miegojo.
-Ačiū tau, kad rūpinaisi mano sesute.- pasakė Seokjin, aš tik linktelėjau.
-Nereikėjo mums čia važiuoti... Kiek Karolina prisikentėjo... Juk čia ne jos kaltė...- graudinosi mama.

_to_be_continued_