Roses are...

Išnerti ir vėl kvėpuoti

Trys sekundės. Dar trys sekundės ir šoksiu į vandenį.
-Ponios ir ponai! Štai ir ilgai lauktas finalas!
Žmonės pašėlo. Pradėjo klykti, skanduoti savo numylėtinių vardus, motinos braukė ašaras ir meldė, kad jų vaikams pasisektų.
Dvi sekundės. Renginio vedėjas paėmė į rankas signalą. Užsimerkiau. Stengiausi suvienodinti savo kvėpavimą.
Paskutinė sekundė. Viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Bet mane kankino bloga nuojauta. Viskas bus b... Vedėjas paspaudė signalą ir visi finalininkai šoko į vandenį. Aš kartu su jais. Įšokus į vandenį, aš sustojau lyg žaibo nutrenkta, jaučiau kaip mano konkurentai stengiasi kuo greičiau plaukti ir pasiekti finišą. O aš sustojau, aš nesiekau finišo, nes aš nemoku plaukti. Jei būčiau galėjus klykti, būčiau klykusi taip kaip klykia žudomas žmogus. Nes aš ir esu žudoma. Vandens. Bet mano klyksmas užstringa gerklėje. Mane sukaustė baimė. Aš negaliu išnerti, o man jau trūksta oro. Stengiuosi kapanotis iš šio baseino, rankas ir kojas judinu, bet aš niekaip nejudu iš šio mirties taško. Aplink mane vien vanduo, nieko daugiau. Jaučiau kaip ašaros kaupiasi mano akyse, rankos dreba, bet jokios mano pastangos išnerti, nedavė jokių vaisių. Mano širdį suspaudė lyg koks kumštis nuo minties, kad jau viskas. Aš nebeišnersiu. Pabaiga. Jaučiau kaip netenku sąmonės, mano judesiai vis lėtėjo ir buvo vis sunkiau pajudinti ranką ar koją. Iškvėpiau. Iš burnos išleistas oras virto į burbulus, kurie pakylo į viršų. Į viršų, kurio aš nesugebėjau pasiekti. Taip norėjau būti viena iš tų burbulų, jie taip lengvai kilo į viršų.
Aš pralaimėjau kovą su vandeniu. Su gyvenimu. Užsimerkiau, jaučiau kaip mano kūnas kovoja su vandeniu, kurio vis daugėja mano organizme. Aš pasidaviau. Nustojau judinti kojas ir rankas. Po kelių sekundžių pajaučiau kaip mano nugara pasiekia dugną. Baimė mane nugalėjo.

//

Pradėjau kosėti. Aš buvau viršuje, aš plūduriavau ant vandens! "Nesusisuk lyg į kamuolį, išsitiesk ir būk susikaupusi. Akmuo skęsta, o šaka - ne. Nebūk akmeniu, būk lyg šaka ir išnersi." Kai atsipalaidavau ir susitaikiau su mintimi, kad nuskęsiu, aš išnėriau. Buvau šaka. AŠ. BUVAU. ŠAKA. Man pavyko. Griebiau baseino sienelės kraštą ir iš visų likusių jėgų stengiausi ištraukti savo kūną iš vandens. Man iš burnos bėgo baseino vanduo, organizmas vis dar kovojo su juo. Ištraukus kojas iš vandens ir pajautusi šaltas plyteles sau prie nugaros, aš galėjau pagaliau atsipalaiduoti. Iškosėjus paskutinius vandens lašus, apsidairiau po baseiną. Čia... čia nieko nebuvo. Nei žiūrovų, nei jų riksmų, konkurentų taip pat, motinų besistengiančių nuslėpti savo nuoširdžias ašaras, nei nervinančio vedėjo. Čia buvo tuščia. Apleistas baseinas, viena siena buvo išgriuvus, o baseino vanduo buvo dumblotas. Kur jie visi? Kas nutiko?

//

- Daktare, ji bunda.
- Jai pavyko.
Pramerkiau vieną akį. Bet ir vėl ją užmerkiau. Kur aš? Kas čia vyksta? Koks daktaras?
Vėl sukaupiau visas jėgas ir šį kartą atmerkiau abi akis. Lempos tiesiog degino mano akis, bet stengiausi tai ignoruoti ir apsidairiau po kambarį. Mano žvilgsnis sustojo ties moterimi ir vyru.
-Sveikinu sugrįžus į gyvenimą. Jūs ką tik įveikėte komą. Jums viskas bus gerai,- pažadėjo vyras baltu chalatu.
Aš papurčiau galvą. Aš įveikau vandenį. Dabar viskas tikrai bus gerai. Aš vėl kvėpuoju. Tada užsimerkiau ir nusišypsojau, nes užsimerkus mačiau ne tamsą, o vandenį.
-Aš nebebijau tavęs. Aš išnėriau.

badlocationx
rose
|09.08.18|