*Rebekos POV*
-Ką? Jūs nužudėt juos? Kodėl?..
-Jie kėlė jums pavojų, o mes negalim jūsų sekiot po mokyklą... Lalisa, prašau...- teisinosi Jungkook.
-Ne, Kooki...- Lalisa nusivalė ašaras ir išbėgo.
-Mes privalėjom. Suga mum sakė saugoti Rebeką nuo betkokių pavojų, mes tą ir darom,- pyko Taehyung.
-Niekaip negaliu suprasti ką Jennie tavyje pamatė,- Chaeyoung piktai nužvelgė Taehyung, paemė mane už rankos ir nutempė link mokyklos.
-Ar mes joms sakysim?- paklausiau Chae, kai įėjom pro duris.
-Jennie neturi dar labiau nusivilti, Beka...
*Jimin POV*
Dabar Chaeyoung tikrai manęs nekenčia... Aš jos akyse žudikas.
~prisiminimai~
-Tu žudikas. Tai dėl tavo kaltės jie mirė. Tu juos nužudei.
-Ne, dėde ne, prašau...- verkiau aš.
-Jeigu tu nebūtum ten pasimaišęs vaikėze jie būtu gyvi!- jis sudavė man per galvą su stikliniu alaus buteliu ir aš kritau ant grindų be sąmonės.
~prisiminimai baigiasi ~
-Jimin, kas tau yra?- paklausė Jungkook, keistai bežiūrėdamas į mane.
-Vaikinai, kodėl mes taip pasikeitėm būdami prie jų? Mes taip nesielgdavom... Su merginomis taip nebendraudavome...- pasižiūrėjau pro mašinos langą.
-Kodėl ji su tuo kvailiu... Nesuprantu...- atsisukau į Tae, ir mačiau kaip jis iš pykčio spaudžia vairą.
-Kodėl ne Jennie, hyung? Atrodo, ta mergaitė buvo tave įsižiūrėjus...- kalbėjo Jungkook.- Neturėtum gaišti su Jisoo, juk žinai, kad nieko nebus. Ji užimta, hyung...
-Yahh, Jungkook!- piktai surėkė jis, tuo pat metu atvažiavome į vietą.
-Valdykis Taehyung, toms merginoms tikrai nereikia pamatyti tavęs tokio.- pasakiau aš jam, kai mes išlipom iš mašinos.
Susirinkom maišus ir pradėjome išvežioti kontrabandą po miestą.
*Yoongi POV*
Jau grįžinėjau atgal į namus. Mano komanda pranešė, jog susitvarkė su grupele debilų iš Rebekos mokyklos.
Nutariau susitikti su Rebeka, kai jai pasibaigs pamokos.
Laukiau netoli mokyklos, žiūrėjau į duris ir laukiau kol ji išeis.
Tačiau, belaukdamas sulaukiau to ko nesitikėjau... Pro duris išėjo mano komanda su Rebeka. Ji buvo susikabinusi su vienu iš jų parankėmis. Jie juokėsi ir šypsojosi.
Pyktis veržėsi pro kraštus. Negalėjau patikėti tuo ką matau ir niekaip negalėjau suvaldyti savo pykčio.
Pro šalį, tuo metu ėjo kiek pagyvenęs vyras. Gal jis nematė, koks aš piktas? Nes priėjo ir pradėjo kabinėtis, kažką panosėj murmėti. Nieko negalvojęs padūriau jį peiliu ir įsitikinęs, kad neliko pėdsakų pabėgau.
*Rebekos POV*
Vaikinai lydėjo mane iki namų.
Eidami pamatėme gulintį vyrą kraujo baloje.
-O dieve...- įsikabinau į Jimin ir atsitraukiau atgal.
-Shhh...- apkabino mane Jimin ir švelniai paglostė mano nugarą.
-Čia Yoongi darbas...- Tae tyliai pasakė Jungkook.- Vesk ją iš čia, Jimin!- sukomandavo jis.
Jimin palydėjo mane iki pat namų durų.
-Ačiū, Jimin,- nusišypsojau ir uždariau duris.
*Tae POV*
-Mes negalim taip palikti... Ar tu esi tikras, kad Yoongi pasirūpino, dėl pirštų atspaudų ir pėdsakų?- paklausė Jungkook.
-Taip, greičiau einam, kad mūsų nepastebėtų.- stumtelėjau jį į priekį ir mes greitu žingsniu nuėjome iki mašinos, ten mūsų jau laukė Jimin.
*Yoongi POV*
Susiradau raktą ir tyliai atrakinau duris. Esu tikras, kad jos tėvų namuose nėra, tad drąsiai užėjau. Buvo tylu, gal ji miega?..
Priėjau prie jos kambario ir lėtai atidariau duris.
Rebeka stovėjo prie durų su virtuviniu peiliu ir kai tik aš įėjau į kambarį taikėsi tiesiai į mane. Aš staigiai sustabdžiau jos ranką iki kol ji nepadūrė manes ir ištraukiau peilį iš jos rankų.
-Ei ką darai?- ji bandė išstumti mane iš kambario ir atimti peilį iš manęs.
- Yoongi?- ji pakėlė akis, kai aš nusiėmiau kapišoną.- Kaip tu įėjai?- ji nusišluostė ašaras.- Atiduok.- ji bandė ištraukti peilį iš mano rankų, tačiau aš jo neatidaviau.
-O kam?- paklausiau.
-Kad padurčiau tave.- piktai atsakė ir išplėšė peilį iš mano rankų, nusinešė į kambarį ir pasidėjo po lova.- Dabar dink.- ji priėjo prie manęs ir stūmė mane iš kambario.
-Rebeka, aš niekur neisiu.- paėmiau jos rankas ir ji nebegalėjo pasipriešinti, baigė muistytis ir pasižiūrėjo į mane. Jos akyse mačiau baimę.- Dėl ko tu verki?- paklausiau ir švelniai nuvaliau ašaras ranka, tačiau ašaros nenustojo tekėti...
-Dink iš mano namų...- ji pastūmė mane ir užsidarė kambaryje. Girdėjau kaip ji verkė už durų.
-Rebeka, aš niekur neisiu.- nesėkmingai bandžiau atidaryti duris.- Nepaliksiu tavęs vienos, atidaryk.- ji vistiek nenustojo verkti.
Tad nutariau į jos kambarį patekti per balkoną. Ji sedėjo ant žemės, nugara atsirėmusi į duris ir apsikabinusi kelius. Tamsoje paskendusį kambarį užpildė tik jos kūkčiojimas. Aš priėjau ir atsisėdau šalia jos.
-Prašau, neverk... Pasakyk, kas nutiko...- apkabinau ją.
- Tu žudikas...- vos sulaikydama ašaras ji pasakė, stipriai mane apsikabino ir toliau verkė į mano krūtinę.- Tačiau aš negaliu tavęs paleisti...
-Tai nepaleisk...- tyliai pasakiau, glostydamas jos švelnius plaukus.
Po kelių minučių ji šiek tiek apsiramino ir atsitraukė nuo manęs.
- Yoongi, išeik...- ji pakėlė akis ir liūdnai pažiūrėjo į mane, mūsų akys susitiko.
- Rebeka, aš niekur neisiu...- ir vėl pakartojau.
-Iš kur tu gavai raktą?- ji atsistojo.
-Nesvarbu...- priėjau prie jos, pradėjau švelniai bučiuoti jos lūpas ir pastūmiau ją link lovos, buvau virš jos, ji į mano bučinius atsakė.
Jos švelnūs prisilietimai varė mane iš proto, norėjau dar...
Ji ėmė bučiuoti mane vis aistringiau, kai perėjo prie mano kaklo. Ir tuomet iš visų jėgų įkando man ir su keliu spyrė man tiesiai į klyną.
Iš skausmo aš apsiverčiau ant nugaros, ji atsisėdo šalia manęs ir trenkė man į pilvą.
-Kam tau reikėjo žudyti tiek daug žmonių?- ji buvo labai pikta ir liūdna vienu metu.
-Kodėl tu taip elgiesi...- raičiausi iš skausmo.
-Kodėl aš taip elgiuosi?! Kodėl tu ištisai žaidi su manim? Yoongi, aš tau nerūpiu... Tai kodėl tu nepalieki manęs ramybėje...
-Beka... Aš negaliu palikti tavęs ramybėje, nes tu man esi viskas...- apkabinau ją, paguldžiau, atsistojau nusiėmiau džemperį ir atsiguliau šalia jos.
- Aš netikiu ir bijau tavęs...- ji apsikabino mane ir pajaučiau kaip greitai užmigo. Tačiau aš taip greitai užmigti negalėjau...
_to_be_continued_
