ᴀᴛꜱᴘᴀʀɪ [P.JM×Reader] ✔

°•°Atsiprašymai°•°

°•°•°

Jei tik atsiprašymas
Galėtų sutaisyti sudaužytus veidrodžius,
Kurie, pasistengus, gali būti suklijuoti...
Tačiau įtrūkimai išlieka

°•°•°

Vis dar gulėjai minkštuose pataluose, kol menkas saulės spindulėlis pasiekė tavo veidą.

Negalėjai užmigti. Dėl Dievo meilės, tu nė negalėjai sumerkti akių, nes mintys, tos iš proto vedančios mintys neleido.

Gulėjai ir mąstei. Atrodo, kiekviena tavo gyvenimo akimirka kartojosi tavo galvoje. Apsvarstei kiekvieną priimtą sprendimą gyvenime. Jei būtum kažką dariusi kitaip, galbūt nebūtum šioje situacijoje, nebūtum name su septyniais nepažįstamais vaikinais. Jei kažką būtum dariusi kitaip, galbūt, tik galbūt, zombiai nė neegzistuotų.

Žinoma, buvo kvaila manyti, kad galėjai pakeisti visos žmonijos likimą, tačiau galbūt tavo mažas sprendimas įtakojo tokią lemtį.

Tiesą sakant, zombiai vis dar buvo paslaptis žmonijai. Na, bent jau tiems, kas iš jos liko. Mokslininkai iškėlė begalę hipotezių apie zombius, tačiau nė viena nebuvo patvirtinta. Jie spėjo, jog žmonės užsikrėtė per geriamąjį vandenį, tačiau niekas nežinojo tiesos.

Gan dažnai klausinėjai: kodėl tai vyksta? Ar tai prakeiksmas, kurį rūstusis Dievas pasiuntė žmonijai? Ar tai tik kvailas sapnas, iš kurio galiausiai pabusi ir suprasi, kad guli patogioje lovoje, o iš virtuvės sklinda raminantis mamos niūniavimas ir šiltų blynų kvapas? Ne. Per daug laiko prabėgo, kad visa tai tebūtų košmaras.

Laikas buvo jautri tema.

Kiek laiko prabėgo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą matei Duho? Kiek valandų jis galvojo, ar tu gyva ar mirusi? Kiek dienų jis spoksojo į apleistą miestą pro dangoraižio langą ir laukė tavęs? Kiek brangaus laiko jau iššvaistyta?

Laiko nėra, tai tik mūsų dalia - skaičiuoti, pamanei ir vyptelėjai, supratusi, kokia banali ši frazė.

O kalbant apie tavo dalią... Jau ją žinojai. Žinojai, jog tavo galvoje yra, greičiausiai, vėžinis auglys. Iš pradžių, vos supratusi, kad greitai mirsi, buvai išsigandusi. Tačiau dabar, kai viską apmąstei, supratai, jog nėra taip ir blogai - po mirties pasimatysi su Haneul ir šeima. Taip, tai paslaptinga, taip, greičiausiai nė netikra, bet tu turėjai vilčių. O dabar tau jų tik ir tereikėjo.

Po kelių valandų, praleistų gulint lovoje ir mąstant apie savo egzistenciją, mirtis nebeatrodė tokia bauginanti.

Oras yra, bet kažkaip kažkada nustojam kvėpuoti. Prikandai apatinę lūpą, supratusi, kokie tikri tie tavo galvoje aidintys žodžiai.

Kažkada tu nustosi kvėpuoti. Galų gale lieka tik ryšiai tarp žmonių. Tad viskas, ką dabar gali daryti, tai kurti prisiminimus apie save kitų žmonių galvose.

Dabar, tavo paskutinis priešmirtinis noras buvo pamatyti Duho. Turėjai atsiprašyti, kad jį palikai, nors techniškai tai nuo tavęs ir nepriklausė. Tačiau tu vistiek jauteisi kalta.

Grįši pas Duho nors ir su augliu smegenyse. Padarysi tai kuo greičiau, vos tik sugebėsi paeiti.

Pažvelgei į savo peršautą koją ir suurzgei iš skausmo. Kada gi ji sugis?