ᴀᴛꜱᴘᴀʀɪ [P.JM×Reader] ✔

°•°Bėgimas°•°

°•°•°

Šyptelėjau.
Mes buvome po tuo pačiu dangumi.
Bent jau.

°•°•°

Tu bėgai. Tu bėgai taip greitai, kaip tik galėjai. Žinojai, kad jei jis išeitų pro tas duris ir dar kartelį paprašytų pasilikti, tu taip ir padarytum, tu apsisuktum ir pultum į jo šiltą glėbį, glostytum jo švelnius plaukus ir verktum.

Negalėjai šito leisti. Štai kodėl bandei kuo greičiau nutolti nuo pagundas keliančio namo.

Keista, kaip tu galėjai būti bet kuo, tačiau norėjai būti jo.

Pasiekei pagrindinį kelią, tačiau vistiek nenustojai bėgusi, nors skausmas ėmė gelti tavo koją ir tau ėmė trūkti oro.

Statydama koją už kojos nenumanei, jog jos susipins ir tu skaudžiai griūsi ant purvino asfalto. Kurį laiką taip ir gulėjai, negalėdama pajudinti nė mažojo pirštelio. Tačiau po kelių sekundžių pajutai dilginantį skausmą keliuose. Dejuodama atsikėlei nuo šaltos žemės ir ėmei nuo savęs purtytis visas dulkes.

Pažvelgusi žemyn savo džinsuose išvydai dvi dideles skyles, o iš tavo kelių bėgo purslojantis kraujas. Nusikeikei panosėje.

Menkniekis. Turėjai judėti toliau. Deja, dabar negalėjai keliauti taip greitai, kaip tau norėtųsi.

Į Seoulą nusigaut norėjai taip greitai, kaip tik įmanoma. Tai, žinoma, užtruks kelias valandas, o saulė jau leidžiasi, tad turėsi eiti tamsoje. Ši mintis tavęs visiškai nežavėjo.

Bandei eiti taip greitai, kaip gali. Tavo veidą papuošė šypsena, kai pagalvojai apie dangoraižyje tavęs laukiantį Duho. Pastaruoju metu nedaug apie jį temąstei. Jimin visiškai okupavo tavo mintis.

Pasiilgai Duho ir tos plačios šypsenos, kuri papuošdavo jo mielą veidelį kaskart, kai jis tave išvysdavo. Duho buvo priežastis, kodėl nusprendei gyventi toliau. Tačiau staiga atradai dar septynias priežastis gyventi.

O dabar tas priežastis palikai ir niekad jų nebepamatysi. Galų gale, tau reiks išmokti, kaip būti stipria, kai esi viena.

Pajutai, kaip tavo blyškiu skruostu nusirito dar viena ašara. Kad ir kaip būtų keista, neskubėjai jos nusivalyti.

Šie vaikinai tikrai tave pakeitė, net jei ir nenorėjai to pripažinti. Jau taip nebebijojai. Nebebijojai... jausti. Ta siena, kurią savyje statei visus tuos metus sugriuvo ir visos emocijos, kurias kaupei, išsiveržė. Tau tai buvo visiškai nauja. O juk tai ir prakeiksmas ir palaima viską jausti taip giliai.

Pažvelgei aukštyn į dangų. Jis buvo išdažytas ryškiausiomis spalvomis, perspėdamas, jog saulė tuoj nusileis. Turėjai paskubėti, kad iki dangoraižio nusigauti suspėtum kol pasaulio neapgobė nepermatoma ir kraupi tamsa.

Ir dabar tu intensyviai galvojai, ką pasakysi Duho jį išvydusi.

'Uhm...Aš negalėjau grįžti į dangoraižį, nes buvau pagrobta pavojingiausios gaujos Seoule. O tada buvau pašauta kitos gaujos. O tada vienas žmogus, iš tos pavojingos gaujos man pasakė, kad aš turiu smegenų auglį, taigi, man reikėjo išsiaiškinti, ar jis vėžinis ar ne, tad... Užtrukau.'