JEIGU IŠDRĮSTUM (✔)

1.

Naidas nesmagiai kostelėjo. Jautėsi nejaukiai. Jį atvirai tyrinėjo dvi poros akių ir kažkodėl vyrui rodėsi, kad abi moterys jo atžvilgiu nusiteikę nedraugiškai.

– Prašom sėstis, – linktelėjo jam prie lango įsitaisiusi tamsiaplaukė. Vilkėjo griežto kirpimo švarkeliu kone vyriškais pečiais, bent taip jam pasirodė. Nieko neišmanė apie madas, ne kažką ir apie moteris.

Jau nebe, mintyse pats iš savęs pasijuokė. Klestelėjo kur nurodyta ir atsainiai užsimetė koją ant kojos stengdamasis nuduoti atsipalaidavusį.

– Džiaugiuosi, kad pagaliau suradote laiko ateiti ir pasikalbėti, – tarė ta pati moteris.

– Nelabai suprantu kam esu reikalingas?

– Reikia aptarti globos klausimus. Po jūsų žmonos mirties... – pagaliau kalbančioji taip pat pasijuto nesmagiai ir sujudėjo kėdėje prisiversdama tęsti, – labai nemalonu pasakyti, bet mes turime iš naujo peržiūrėti jūsų bylą ir išsiaiškinti ar esate tinkamas toliau rūpintis įsivaikinta mergaite.

– Kaip suprasti? – Naidas susiraukė. – Tėja pas mus gyvena jau beveik metus.

– Taip, aš žinau, – socialinė darbuotoja rašikliu pabarbeno į stalą, – tačiau, negalima pamiršti, kad įsivaikinote dviese. Tiesą sakant, jūsų žmonos iniciatyva, taip?

– Nesuprantu ką norite išgirsti?

– Nereikia apsimetinėti. Pas mane visa jūsų byla, – moteris mostelėjo į kompiuterį, – įsivaikinimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas, vos ne vos gavote leidimą ir tai pavyko dėka jūsų žmonos, kuri iš tiesų aktyviai stengėsi įvykdyti visus reikalavimus.

– Norite pasakyti, kad aš nesistengiau?

– Noriu pasakyti, kad jūsų nuomonė pasikeitė kiek vėliau, o pradžioje... Na, turėjome įvairių nuomonių. Iš tiesų buvo rimtai svarstyta ar suvokiate jums teksiančią atsakomybę.

Naidas sukando dantis. Tokių šnekų negalėjo pakęsti.

– Sakykit, ko tiksliai mane čia išsikvietėte, – pareikalavo. – Manęs visai nedomina kas ir ką manė prieš metus. Leidimą mes gavome. Tėja atsikraustė pas mus ir po to niekada nesame turėję jokio įspėjimo ar blogo atsiliepimo nei iš jūsų įkyrių darbuotojų, – jis piktu žvilgsniu pervėrė pašnekovę, – nei iš Tėjos mokytojų ar jos pačios.

– Visa tai žinau. Tačiau situacija pasikeitė. Jūsų žmona... mirė.

– Ar pasikvietėte mane tam, kad primintumėt? – iškošė jis.

– Naidai, jūs negalite likti Tėjos globėju.

– Ko aš negaliu?.. – akimirką jam užgniaužė kvapą. Pasaulis aplinkui sustingo. Už kabineto langų vis taip pat kažkur skubėjo praeiviai, o smagūs saulės spinduliai žaidė ant palangės stovinčia vaza.

– Sakau, kad reikia iš naujo įvertinti esamą situaciją ir kol tai bus padaryta, mergaitė turėtų būti perkelta atgal į...

– Kokias nesąmones čia kalbat?!

– Jūsų teistumas ir...

– Kuo čia dėtas mano teistumas?! Tai buvo prieš daugybę metų! – vyras pašoko iš vietos pavojingai palinkdamas artyn moters. Nebesirūpino esąs valstybinėje įstaigoje. Spjovė į bet kokias mandagumo ir pagarbos taisykles.

– Ne tokią ir daugybę. Prieš penkerius. Nusiraminkit, – skambiai šūktelėjo moteris griežtu balsu, – sėskitės ir klausykit, bandau jums viską paaiškinti.

– Kokie dar paaiškinimai? Mes gavom leidimą globai, Tėja mūsų šeimos narė. Mūsų, supratot? Negalit paimti vaiko ir vėl kažkur ją išvežti.