JEIGU IŠDRĮSTUM (✔)

8.

Kaip praėjo tavo diena?

Nuobodžiai.

O tavo?

Panašiai.

Laukiau kol vėl parašysi.

Tikrai laukei?

Lyg nežinotum, kad visada tavęs laukiu.

Kiekvieną vakarą.

Kambaryje tyliai dūzgė oro kondicieniorius pūsdamas gaivų vėjelį vyrui į veidą. Pirštai mikliai lakstė kompiuterio klaviatūra, skubiai rašydami žodžius. Viena akimi jis patikrino kitą tinklapį, kur jau keliolika minučių stebėjo įdomią diskusiją. Laukdamas merginos atsakymo prisitraukė limonado skardinę ir užsivertęs nugėrė kelis gurkšnius, tada nesismulkindamas sugniaužė savo tvirtu delnu ir šveitė į šiukšlinę po stalu.

Ši jau buvo kupina panašių skardinių. Ant rusvo kilimo mėtėsi traškučių gabalėliai. Pigus rašomasis stalas ant kurio stovėjo kompiuteris buvo nusėtas parudavusiomis dėmėmis, liudijančiomis apie visus, kadaise čia stovėjusius, gėrimus. Prie sienos glaudėsi viengulė sujaukta lova, kurios margaspalvė anktklodė pusiau nuslydusi ant grindų, atidengė susiglamžiusią paklodę. Čia pat mėtėsi ir keli drabužiai, nerūpestingai paskleisti kur pakliuvo.

Tvarka Benui nerūpėjo. Jo žvilgsnis buvo sutelktas tik į mirgantį kompiuterio ekraną. Čia slypėjo viskas, ko jam reikėjo. Pinigai. Galia. Galimybė būti tuo, kuriam nusilenks kiti. Taip pat ir mergina. Įdomesnė nei daugelis kitų su kuriomis lig šiol bendravo. Ši turėjo kažkokios paslapties. Vyras nebuvo tikras kas tai. Veikiau nuojauta, kirbanti giliai viduje. Lyg medžioklinis šuo pajutęs pėdsakus jis juto troškimą sekti paskui ją. Išsiaiškinti. Atskleisti tiesą. Pasisavinti jos mintis. Valdyti. Būti jos vieninteliu troškimu.

Paslaptys jam patiko. Dar būdamas mažas pasislėpdavo vienoje iš svetainės sekcijos spintelių ir pro siaurutį plyšį stebėdavo motinos svečius. Klausydavosi jos draugių paikų šnekų apie įvairius niekus bei ragindavo save pakentėti ankštoje erdvėje, kur po keliolikos minučių imdavo mausti visą kūną. Įtikindavo save, kad tuoj tuoj bus pasakyta kažkas svarbaus. Kažkas, ko jis neturėtų žinoti. Ko niekas negali sužinoti. O jis tai išgirs. Vien nuo tokios minties kūnu perbėgdavo saldus malonumas priverčiantis pamiršti bet kokius nepatogumus.

Kartą toks sėdėjimas, bjauriai nutirpusia koja, iš tiesų atsipirko. Motina kalbėjosi su kažkokiu užėjusiu vyru. Buvo pasipuošusi savo geriausia suknele. Benas žinojo, kad retai ją apsivilkdavo. Žmonės pernelyg nuvertindavo jo apsiblaususias akis ir nerangius žingsnius. Jis pastebėdavo viską. Jei kas nors būtų turėjęs galimybę pažvelgti į viską jo žvilgsniu, jie būtų šokiruoti kiek jis iš tiesų pastebėdavo.

Taigi, tą kartą pokalbis buvo ne toks kaip su motinos kolegėmis. Toli gražu. Apstulbęs ir negalėdamas atitraukti akių stebėjo kaip motina užrakina svetainės duris, kad neįbėgtų kuris iš sūnų. Ji nė nenutuokė, su pasitenkinimu prisiminė Benas dabar. Nė nepamanė, kad jis galėtų tūnoti vos už kelių žingsnių. Ir stebėti. Sekti kaip į šalis paskubomis išskraido drabužiai, o niekada nematytas svečias pasiguldo motiną tiesiog priešais jo akis - ant kilimo.

Jis buvo be žado. Viena pusė šlykštėjosi išraudusia ir sunkiai alsuojančia moterimi. Sąmonė atsisakė priimti faktą, kad tai jo paties mama. Tačiau kita, norėjo stebėti. Negalėjo atplėšti akių. Susigūžęs, beveik uždusęs nuo vidun nepatenkančio gaivaus oro, Benas žiūrėjo juos smarkiai tuksinčia širdimi. Tai tik patvirtino faktą, kurį taip pat dar būdamas mažiukas nugirdo viename filme. Kiekvienas turi paslaptį. Kiekvienas žmogus. Sužinok ją ir tu galėsi tą žmogų kontroliuoti. Jis įsidėmėjo. Kaip ir tas menkas smulkmenas ir detales, kurios niekada nepraslysdavo pro jo budrias akis.