JEIGU IŠDRĮSTUM (✔)

21.

Diena buvo varginanti. Beveik trisdešimties laipsnių karštis, visiškai nebūdingas tokiam metų laikui, susitelkęs kambaryje, rodėsi, ims ir uždusins. Įkaitusi palangė nudegino Beno pirštus bandant praverti užstrigusį langą. Susikaupė, stumtelėjo stipriau, bet rankena nepasidavė. Juto kaip po pilkšvais sportiniais marškinėliais jį pila prakaitas. Sekundei susvaigo galva. Tokios kaitros negalėjo pakęsti. Visas kūnas apsunkdavo, tapdavo lyg milžiniškas luitas, kurį norisi kažkur padėti, nes paprasčiausiai nebeišgali nešiotis. Kvėpavimas apsunkdavo, judesiai, kurie ir šiaip buvo lėti, dar labiau sulėtėdavo. Judėdavo lėtai tarsi sraigė. Kilsteli ranką, stumteli ranką, atsidūsta.

Nusibraukęs sudrėkusį veidą delnu, Benas prisitraukė limonado butelį ir atsigėrė. Dabar geriau. Atidarys tą prakeiktą langą. Kažin ko jis čia užstrigo. Stuktelėjo rankeną kumščiu, susiraukė metalui nemaloniai įsirėžus į odą, bet nepasidavė, trinktelėjo dar kartą. Suktelėjo plastiko rankenėlę ir pagaliau ši girgžtelėjo. Palengvėjimas plūstelėjo jo krūtine, giliai įkvėpė vidun plūstelėjusio oro ir užsimerkė. Akimirksnį pastovėjo ten, prie lango, o tada vėl sudribo ant kėdės. Dabar jau bus galima normaliai dirbti.

Darbu, paskutiniu metu, Benas vadino naują savo taikinį - brolius Matevičius. Po forume nugirstų pokalbių ir žinučių, kurias perskaitė socialiniame tinkle, suvokė aptikęs retą laimikį. Stambų. Velniškai didelį. Tokį, kuris gali kaip reikiant susimokėti. Galbūt pirmą kartą per visą savo gyvenimą, aptiko iš tiesų dėmėsio vertą paslaptį. Tereikia užlaužti tuos mafus. Keista šypsena driekėsi plačiomis Beno lūpomis. Įsivaizdavo juos, du brolius, velniškai savimi pasitikinčius, manančius, kad jiems paklūsta visi. Ir save - užsidariusį mažame troškiame miegamąjame, prie kompiuterio prikimšto hakerių programų. Jie gyvenime jo neaptiktų, net nesuvoktų kur ir kaip ieškoti. Mužikai, visas problemas sprendžiantys jėga ir pinigais, ne aukštu intelektu. Benas jautė savo pranašumą. Buvo tarsi voras tyliai iš kampo stebintis tuodu, pakliuvusius į savo tinklą, tačiau dar nieko nenujaučiančius. Jie sumokės. Sumokės tiek, kiek jam prireiks. O reikės daug.

Svajoti Benas nemokėjo, tačiau šį kartą pasidavė. Įsivaizdavo, kad už pinigus įsigytų nuosavą namą, daug kompiuterinės įrangos ir kas vakarą užsisakytų merginą, kuri kaip asmeninis šunytis tenkintų visas jo užgaidas. Nė nežinojo, ko tiksliai užsimanytų. Tiesą sakant, neturėjo jokios patirties. Ši mintis plūstelėjo kartu su įniršio banga. Nenorėjo būti kažkoks ne toks. Juk tai motina visomis išgalėmis grūdo jį į šį kambarį, atskirdama nuo pasaulio, nuspręsdama, kad jis netinkamas. Ateis diena, kada ir ji pasigailės tokio savo elgesio. Visi kažkada supras kaip smarkiai klydo.

Prisiminęs merginą, kurią porą dienų ignoravo susitelkęs ties Matevičiais, Benas atsidarė pokalbių langą. Pranešimų gausa nustebino. Ji buvo prirašiusi daugybę žinučių. Pasiilgo. Labai gerai. Žuvelė seniausiai prarijusi jauką. Galima pradėti traukti ją į krantą.

Labas, Tėja.

Buvau patekęs į avariją. Negalėjau tau parašyti.

Nuolat apie tave galvojau.

Ar bent kiek manęs pasiilgai?

Šis keistas žaidimas jam patiko vis labiau. Seniau rašęs keletai panašių merginų, galiausiai visą dėmesį sutelkė tik į šią. Jam patiko jos vardas - Tėja. Ir kažkokia baimė, užslėpta jos žodžiuose. Jautė tai kas kartą ir tas jausmas buvo toks stiprus, kad Benas žinojo neklystąs. Jos nuoširdumas, kone vaikiškas atvirumas, žavėjo ir kėlė panieką vienu metu. Tačiau domino. O kai ji atsiuntė savo nuotrauką jam pakako vieno žvilgsnio į keistas jūros žalumo akis, kad žinotų, jog šita mergina priklauso jam.

Nė nesuprato kas nutiko. Lyg kokie burtai. Tačiau, mintis apsėdo jį per kelias akimirkas ir nuo tada tas žinojimas jau niekada daugiau jo nepaliko. Stengėsi. Rašė ir dailino žodžius, buvo slidus tarsi gyvatė stengdamasis užčiuopti menkiausius merginos nuotaikų svyravimus, laiku pasiūlyti užuojautą ir draugystę. Traukti ją artyn lyg žuvelę ant kranto. Kviesti pas save. Ten, kur jau niekada ir niekam daugiau nepriklausys.