only she forgives me when im sorry ( z.m ltu )

1 dalis.

Galbūt kartais mūsų veiksmai neatspindi mūsų jausmų.

Tačiau žodžiai visada gali.

Juk gali?

Įžengiu į apartamentus ir nė nesivarginu nusiauti.

Svyruodamas imu žingsniuoti svetainės link, kurioje vyrauja mirtina tyla.

Triukšmingai sukrentu ant sofos ir išsitiesiu, ranką užsimesdamas ant akių ir sudejuodamas dėl beprotiško galvos svaigimo.

Netrunka suskambėti mano telefonas.

- tuoj. Aš tuoj, - burbu, iš kišenės traukdamas savo telefoną.

Skambina ji.

Mėginu prisiminti, ar šiandien neketinome susitikti.

Lyg ir ne.

- mieloji, - atsiliepiu.

- kodėl neatsiliepei? Jaudinausi.

Nusišypsau ir apsiverčiu ant šono.

- labai tave myliu. Man viskas gerai, - tyliai ištariu, mintyse dar daugelį kartų pakartodamas sau šiuos žodžius.

- ryt ryte atvažiuosiu pas tave. Būk pasiruošęs, prašau tavęs.

Nebepajėgiu jai atsakyti.

Kūną pasiglemžia silpnumas ir tas suknistas jausmas, verčiantis mano galvoje suktis mintims, kurių niekada nenorėjau.

Ir kurių nelinkėčiau net savo priešui.