Miškų mergaitė (Baigta)

5

Pabudau dar nenušvitus saulei. Buvau toja pačioja kameroja. Kur ir užmigau. Tik pasikėlusi  susiprautau kad esu nuoga. Ir tuomet kampe pastebėjau užtiesala ir apsigaubiau kūna. Džiaugiausi jog pirma pabudau. Apsidairiau aplink jie visi buvo nuogi. Uhhh. Tuomet kaip keista prisiminiau praitą naktį. Kaip žvelgiau juodajam vilkui į akis ir mačiau savo atvaizda. Mačiau balta vilkę. O tuomet prisiminiau skausmus kuriuos jaučiau tuomet ir daugumos piktus žvilgsnius įsmeiktus įmane. Tai privertė mane susigušti. Mano skruostais nutekėjo sūrios ašaros. Netvardžiau jų. Man nebuvo svarbu jog kas nors pamatys mane. Nebenorėjau daugiau gyvenime patirti to skausmo kuri visai nesenei patyriau. Prisiminiau kaip kiekvienas mano kaulelis lužo. Opaskui tą norą ištrukti ir balsą... mergina kuria isileidau ir ta kraujo troškima. Bei žvilgsnius kurie norėjo perplėšti man gerkle. Bijojau pajudėti  sukelti triukšma nenorėjau dar mirti. Nenorėjsu viso šito nenorėjau tapti vilke. Brolis kurį maniau pažinojau pasirodo nieko apie ji nežinau kail ir apie savo šeima. Ir tuomet...

-Sveika atleisk kad vakar buvau tokia irzli pilnatis...-vėl nuskambėjo tas pats balsas mano galvoja.

-Kas tu?-paklausiau balso savo galvoja.

-Na taip neprisistačiau aš esu nuo šiol tavo vilkė kadangi vakar patapai vilkolake gavai vilke tai yra mane. Tapai daug stipresne ir galingesnė. Esi Alpha lydere. Beje aš duosiu tau patarimus ir visados busiu šalia.Jai atvirai nemaniau jog kada nors apskritai man paskirs žmogų...-tai pasake su džiaugsminga intonacija.
-Ar turi varda?-paklausiau jos nes kaškodėl pasitikėjau ja ir nežinojau kaip man į ja kreiptis.
-Na aš esu Britani bet gali mane vadinti tiesiog Bri.-džiugiai atsakė ji nežinojau kodėl ji taip džiaugėsi.
-Manau mes puikiai sutarsim.-taip pat smagiai atsakiau.
-Aš taip pat manau.-atsakė ji man.
-O kodėl pirmai sakiai kad nesitikėjai jog dar gausi žmogų?-pasiteiravau nes man iš ties buvo idomu.
-Na aš žmogaus jau negavau daugiau nei du tukstantmečius esu viena iš pirmūjų vilkolakių todėl mes esame labai galingos ne kiekvienam skirta turėti tokia galia. Bet pala pala jaigu aš čia o ne...-kiek išsigandusiu balsu tarė ši.
-Bri kur tu?-  Jau kiek sunerimusi paklausiau tačiau nieko.

    Tuomet atsimerkiau dar vis buvau susisukusi kampe. Pamčiau kad mano brolis jau po biški keliasi. Nedrysau preiti prie jo nes bijojau. Bijojau kad vėl išvysiu ta žvilgsnį  kurį mačiau ta kart. Apsidairiau jau visi kėlesi kas privertė mane dar labiau susigušti į kampa. Beje nebebuvau saugi nes vakar išlaužiau spyna tad dabar esu su pravirom durim. Pastebėjau jog visi apsigaubia apklotais. Pirmas iš narvo išėjo brolis. Pamatęs mane sunerimes priėjo. Atsiklaupias pabandė mane paliesti ber aš tik kruptelėjau.

-Ei ei nusiramink viskas bus gerai-bandė mane raminti brolis.

Aš nieko neatsakiau. Brolis mane pastatė šeip netaip ant kojų. Ir išvedė iš rusio tik kai prėjome medines duris kiek isigandau nes vakar jos mane nudegino. Tai pastebėjo ir brolis ir sunerimes pasižiurėjo į ateinantį Luką.

-Ar tu ka nors prisimeni iš po vakar nakties?-sunerimes paklausia brolis.

Aš tik palinksėjau
-Prisimenu viską...-tariau o vaikinai tik susižvalgė tarp pusavį...

----------------------------------------------------------

Autorės žodis:
Labai ačiū jog skaitote mano istorija.
Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę.

Bei jai nesunku uždėkit ☆bus labai ačiū...