Miškų mergaitė (Baigta)

3

Oras buvo iš tiesų šiltas. Mes ėjome gatve. Galiausiai priėjom juodą audi.
Tada įsėdo į ją o aš tik pasekiau jo pavyzdį. Įsitaisiau priekyja. Mes pajudėjome važiavome gana ilgai.  Galiausiai sustojome prie miško. Iš pradžių dvejojau nes buvo gana tamsu. Ir aš buvau visiškai be ginklo. Ir kaip reiktų apsiginti nuo vaikino kuris per kelias sekundes gali pasiversti į didelį juodą vilką ir perkąsti man gerklę. Galiausiai išlipau iš mašinos ir priėjau prie jo. Jis vis dar nepratarė nė žodžio. Mes ižengiame į mišką. Sekiau paskui aplink buvo tamsu ir tylu. Kiekviena trakštelėjusi šakelę atrodė tai garsiai sutraškanti kad prie taves kas nors yra. Ta aplinkui tvyranti aplinka mane varė iš proto. Galiausiai priėjome kaškokį bokštelį. Laiptai neatrodė tokie saugųs jog jais galėčiau užlipti. Pažvelgiau viršun tačiau nieko nesimatė. Galiausiai Lukas pradėjo lipti laiptais. Tačiau aš net neketinau jais lipti.

-Nesijaudink jie tvirtesni nei atrodo.-šyptelėjas ir pagaliau pratares žodį per visą kelionę tarė Lukas. Aš tik kilstelėjau antakį.

-Na gali pasilikti čia apačioja...

-Einu...-pertraukusi jį užlipau laiptais ir praėjusi pro jį atsargiai lipau toliau...

   Laiptas po laipto... Pagalvojau sau mintyse. Atrodė jog lipau visa amžinybe. Nesidairiau aplink mano dėmesys buvo sutelktas į medines supuvusias lentas. Kurios su kiekvienu žingsniu išskleisdavo girgždesį kuris tartum sakydavo jog bet kuria minute gali į lūžti.

-Atėjom.-mano mintis išsklaside Lukas ir aš staigiai apsižvalgiau.

  Saulė jau buvo pradėjusi tekėti. Iš čia atsivėrė nuostabus vaizdas. Čia nesimatė miesto kuriame gyvenau. Čia atsivėrė nuostabus gamtos vaizdas. Aplink buvo vien miškas.  Tai buvo nuostabu. Tuomet žvilgtelėjau į vaikiną kuris žvelgė į kylančia saulę.

   Tačiau staiga už mūsų sugirgždėjo lenta. Aš staigia atsisukau. Ten stovėjo kaškokie trys vaikinai. Viskas vyko labai staiga. Du už jo esantys vaikinai akimirksniu pasivertė vilkais ir puolę luką. Lukas taip pat pasiverte į vilką.
Tuomet pažvelgiau į kitą vaikiną kuris stovėjo prie pat manęs. Jis čiupo man už rankos ir pradėjo temtis laiptais žemyn. Aš spardžiausi bandžiau ištrukti tačiau nepavyko. Staiga bokštelis pradėjo siubuoti nuo viršuja vykstančios kovos.
   Ir staiga po savo kojomis nebejaučiau lentų. Aš kritau ir kritau. Ir tuomet tamsa....

-------------------------------------------------------------
  Autorės žodis: Sveiki visi. Štai dar viena dalis. Tačiau atsiprašau kad ji tokia trumpa vos 355žodžiai. Tačiau norėjau išleisti nors ir trumpa dalį. Nes nelabai neturėjau laiko ir atsiradus laikui suskubau rašyti. Atleiskit už klaidas.
Prašau komentuojam man jūsų nuomonę labai svarbi.
Ir neužmirkit☆bus labai Ačiū