Miškų mergaitė (Baigta)

12

Atsimerkiau nuo atšiauraus vėjo kuris gnaibė mano veido šonus. Nežinau kiek laiko jau esu čia uždaryta dvi, tris savaitės. Gal net mėnesį. Visos dienos buvo vienodos bent jau man. Bandymas mane palaužti jog aš pasiduočiau. Vandrns ir mažyti duonos kepalėlį gaudavau kartą į tris dienas. Jaučiau kaip mano jėgos silpsta tačiau stengiausi kovoti. Kartais mane dar paguosdavo pasišnekėjimai su Bri. 

   Ant mano veido nukrito vienas lašelis. Paskui kitas ir kitas... galiausiai pradėjo smarkiai lyti. Man patikdavo lietus. Ankščiau su mama dažnai per lietų išeidavome į lauką ir sukdavomes lietaus lašeliuose. Apie savo gauja nieko negirdėjau. Tikriausiai jie dabar laimingi gyvena.
Labai jaudinausi dėl jų.  Norėjau dinkti iš čia tačiau nepajėgiau juk sudariau sutarti. Bet tai nebuvo dar viena bėda. Visą šia teritorija gaubia kaškokia magišką erdmė. Čia buvo kaškas netaip. Privalėjau tai išsiaiškinti. Tačiau nežinojau kaip.

  Tuomet atsiguliau ant šlapios žemės. Man buvo labai silpna nežinojau ka be daryti. Akyse liejosi vaizdas.
-Nagi Klara nepasiduok atsimerkkk!!!!!-rėke man Bri.
Mačiau ugnį. Visi bėgo ši vieta degė o aš net nepajegiau pasikelti. Staiga kaškas pribėgo prie mano narvo.

-Klara. Klara gaila taves bet tikuuosi jog tu sudegsi čia Bri.-tai buvo Karolis atpažinau jo balsą.

Tuomet prie jo kojos į žemę ismigo strelė ir jis nuėjo.

Nejaugi tai viskas. Nejau čia mano pabaiga. Aš tik norėjau normalaus gyvenimo.

-Tu dar negali mirti.-girdėjau Bri balsą savo galvoja.

Tačiau man truko oro o pasikelti nuo žiamės vis negalėjo. Tuomet buvau pakelta nuo žemės. Mane kaškas nešė. Kvapas buvo pažystamas bet tuo pačiu ir toks tolimas.

-Viskas gerai tu saugi nurimk- prieš prarandant samonė išgirdau Bri balsą.

Tuomet panirau į tamsą. Tačiau tai nebuvo taip jog kai prabundu kur nors atsiduriu. Atsibudau tamsioja erdvėja. Čia buvo be galo tamsu.

-Bri!-surekiau nežinau kodėl.

Tačiau ji neatsiliepė. Dar kelis kart pašaukiau tačiau jos nebuvo. Kas vyksta?!nesupratau. Pradėjau eiti į visišką visišką nieką. Čia nič nieko nebuvo. Niekur nepriėjau ir nenuėjau. Aš buvau visiškam nieke. Nežinojau net kas čia per vieta nei kur noriu eiti. Bijojau visko norėjau ištrukti iš šios vietos. Staiga išgirdau staugimą. Čia kaškas buvo dar. Jis sklido iš visur.
Staiga iš tamsos išlindo du vilkai vienas juodas kitas baltas. Iš abiejų pusių. Išpriekio išėjo mergina juodais it anglis plaukais. Ir mėlynomis akimis.

-Sveika Klara.-pasakė mergina.
-Kas tu?-paklausiau jos.
-Aš esu Bri.-šyptelėdama tarė ji.
-Bri kas čia vyksta?-sutrikusi paklausiau.
-Tu visuomet buvai gera ir kai nusilpai sukuriai du vilkus du kelius. Jai pasirinksi baltą vilką gyvens tavo giminė o visi vilkolakiai kuriuos sutiksi mirs. Pasirinksi juoda gyvens vilkolakiai kuriuos sutikai bet giminė mirs. Turi rinktis. Laiko turi nedaug pagalvok palieku tave vieną.

Tuomet ji išnyko. O aš atsisėdau ant grindų o vilkai esantįs šalia atsigulia.
Nežinojau ką be daryti. Pasižiurėjus į baltą vilką mačiau ant jo šono saulęs žymia. Ant juodo mėnuli. Nenorėjau prarasti draugų bet ir nenorėjau prarasti šeimos bet tuo pačiu ir troškau normalaus gyvenimo su šeima.

Tuomet pabudau išpylta šalto prakaito. Ir pamačiau...

-------------------------------------------------------------

Dar viena dalis tikiuosi jums patiko nepykit kad ilgai nekėliau tikrai neturėjau laiko. Bet dabar stenksiuosi sugryšti į grafika. Taigi laukiu nuomonių nepamirštam ☆ ačiū kad skaitot.