Mano santykiai su Rory yra išties keisti. Jau esu nekartą sugulus su juo į vieną lovą, bet dažniausiai būna tada, kai esam velniškai girti. O jis nepraleidžia progos pasižiūrėti ką aš slepiu po savo drabužiais.
Nesididžiuoju, kad esu juo pasimylėjus ir dar ne vieną kartą, bet ir per daug neimu to į galvą. Jei galvočiau jau geriau nusišaučiau - tiesą pasakius.
Mano mažame gyvenime ir taip yra gan didelių problemų, o galvoje pilna visokių minčių. Jei dar pradėčiau galvoti ar mąstyti kas vyksta tarp manęs ir Rory lovoje... Būtu košmaras, kuris kažin ar greitai ir bepasibaigtu.
"Ką tavo graži galvelę mąsto?" Pajaučiau jo delną ant mano galvos.
"Tai apie ką neturėtum žinoti ar gilintis." Numetus nuorauką, atsistojau ir bandžiau išeiti, bet Rory atsistojo vidurį kelio prieš mane.
Sukryžiavus rankas, pasižiūrėjau į jį, kaip į durnelį ir laukiau kada jis manę praleis, bet matėsi, kad net neskuba ir nebūtu jis, jei nepraleistu progos pavaidinti dar durnesniu.
"Gal malonėtum?" Neiškentus prabilau.
"Tai eik, kas tau trukdo?" Jei nebūtu mano draugas, būčiau į jo gražų veidelį jau paleidus savo kumštį.
"Žinai aš galėčiau pakviesti Natasha ir pasakyti, kad tu žudai jos gėlės." Pabandžiau pagąsdinti, o gal labiau pagrasinau.
"Neišdrįstum" Primerkė savo akis ir tikrai atrodė juokingai, bet bandžiau atrodyti rimtą.
"Tikrai?" Ir jau žiojausi, bet jo delnas atsirado, ant mano burnos ir aš nusišypsojau. Žinojau, kad jis nemato, kad šypsausi, bet man ir nerūpi, nes aš žinau, kad laimėjau šį mažą karą šįkart. Tik įdomu kiek kartu aš dar laimėsiu.
Nieko laukus patraukiau jo ranką nuo mano burnos ir jam pasitraukus greitai įėjau į vidų. Tik dabar susivokiau, kaip man šaltą buvo ir per visą mąstymą ir kalbėjimą su Rory, net nepajutau. Apkabinau save ir bandžiau rasti koki nors megztinį.
Kol dairiausi megztinio ar bent pledo, pamačiau savo katę kuri slampinėjo po mažą mūsų butą. Labiausiai tą dieną, kai ją pamačiau ant suoliuko pritraukė jos dideles akytes. Kartais atrodo, kad lyg žmogaus jos yra.
Dažniausiai drabužiai tiesiog mėtosi po visą butą, karta net radau savo liemenėlę šaldiklyje. Net neįsivaizduoju, kaip ji atsirado magišku būdu tanais, bet galiu spėti kas ją ten įkišo.
"Sveika!" Prieš akis atsirado Natasha, o aš net pašokau iš išgąsčio.
"Blemba, Natasha, nedaryk taip, jau nori manę į kapus nuvaryti? "
"Nebloga mintis." Išgirdau Rory balsą sau už nugaros.
"Rory ar tu vėl žudei mano gėlės?!" Ha. Pričiupo.
"Natasha, kaip tu drįsti galvoti, kad aš tavo geriausias draugas žudau tavo gėlės?" Dramatiškai atsiduso.
"Vat drįstu galvoti, nes aną dieną bandei mane įtikinti jas išmesti. Dar praeita savaitę norėjai tarsi netyčia išmesti pro langą ir vos neužmetei močiutei ant galvos tą vazoną. Tad taip drįstu galvoti." Sukryžiavus rankas ir papūtė lūpas.
"Ten ne aš, o Luana!" Susiraukiau, kai išgirdau savo vardą ir bando manę įkišti į jų pykčius mažus.
"Nekišk manęs, aš ne prie ko!" Ir greitai pasišalinau, kol manęs irgi neapkaltino Natasha.
"Luana, tu dar atsiimsi!" Įėjus į savo kambarį išgirdau Rory šaukianti. Man šiek tiek jo pagailo net, bet geriau tegul jis lieka apšauktas negu aš.
YOU ARE READING
"Saldžios Kančios"(SUSTABDYTA)
Romance"Kodėl tu manęs negali tiesiog palikti ramybei !?" Suklykiau ir bandžiau išeiti iš kambario, bet jis sugriebę už mano riešo ir sušnabždėjo tyliai į ausį ir šiurpuliukai nubėgo, po visa mano kūną. "Nes tai žaidimas, o man žaidimus patinka žaisti miel...
