Sekundes ėjo minutes, minutes į valandą, o Tonio dar nesimatė. Abi laikrodžio rodykles buvo ant pirmos valandos, o tai reiškia man pietų pertrauką dabar bus. Apsimovus savo ilgą, juodą paltą ir jau ruošiausi rakinti duris, bet išgirdau rėkimą.
"Palaukit, prašau!" Atsisukus pamačiau vyrą atbėganti ir spėju jis man šaukė, nes skubėjo link manęs.
Jis greitai pribėges prie manęs, bande atgauti kvapą.
"Prašau ar dar galiu aš nusipirkti gėlių puokštę, man tikrai reikia." Norėjau pasakyti ne, bet neišdrįsau pasakyti to, pietų pertraukai teks šiektiek palaukti. Jam linktelėjus, atidariau duris ir leidau jam įeiti į vidų.
Jis apžiūrinėdamas gėles prašneko. "Žinot jau tikrai galvojau, kad užrakinsit duris ir išeisit."
Aš nieko neatsakiau, o tiesiog stovėjau ir laukiau kol išsirinks.
"Po velnių." Išgirdau, kaip tyliai jis nusikeikė. "Gal galėtumet man padėti išsirinkti gėlės? Aš tame esu žiauriai blogas." Na štai to ir galėjau tikėtis, jau geriau būčiau užrakinus duris, ir greitai nuėjus.
"Kokiai progai?" Bandžiau atrodyti profesionali ir, kad nusimanau apie tai.
"Tiesiog.. nežinau net? O kokios jums gėlės patinka?" Nesitikėjus tokio klausimo šiektiek pasimečiau, bet bandžiau to neparodyti.
"Na man patinka baltos rožės." Priėjus prie jo prašnekėjau. " Bet kažin ar jus einat į laidotuves, tad netiktu." Pridūriau.
"Jūsu tiesa." Jis nusijuokė, bet pajemė kelias baltas rožės, ištiesė man
"Jus tikrai norit baltu rožių? Gal visdelto geriau raudonas, geltonas ar net nežinau rožines?" Bandžiau įsiūlyti kitokias rožes.
"Taip esu tikras."
"Kokio popieriaus norit?" Paklausiau.
"Nesvarbu man, tiks belenkoks."
Stengiaus kuo greičiau ir geriau atlikti savo darbą.
"Klausykit kartais mes nesame jau karta susitike?" Staiga jis manęs paklausė. "Kažkur esat matyta."
Pažvelgus į jį, jo veidas tikrai kažka man priminė, bet nesupratau kieno. Bandžiau įsižiūrėti jo veido bruožus ir prisiminiau, čia jis. Gymtadienio berniukas.
"Pala, prisiminiau jus esat to baro barmene taip?" Nežinau meluoti jam ar ne, jei pasakysiu ne, jis gali vėl ateti į barą ir pamates manę, supras, kad aš melavau. Todėl pasirinkau sakyti tiesą.
"Taip." Linktelėjau ir toliau pakavau baltas rožes į popierių.
"Aš jūsų vardo nežinau."
"Kaip ir aš jūsų." Atsakiau.
"Na tada aš prisistatysiu pirmas." Šyptelėjo jis. "Aš esu Leonardas. Leonardas Davidson, o jūs?"
"Jūsų gėlės." Bandžiau išvengti nuo klausymo, jam ištiesus gėlės tikėjaus, kad kuo greičiau jis jas pasiims ir išeis.
"Luana?" Staiga pasimečiau ir pažiūrėjau į jį, iškur jis sužinojo mano vardą. Šudas. Ar jis gali skaityti mintis?
"Kaip supratau teisingai." Jis pamatęs mano pasimetimą sau šyptelėjo. "Ir nesijaudinkit Luana, ant maikutes yra ženklelis, užrašytas vardas."
Tada prisiminiau, tai tiesa ant maikutes juodos kuria esu apsivilkus, tikrai yra mano vardas užrašytas. Po velniu ir kodėl tokia, kaip sakant yra uniformą šio darbo.
"Jūsu gėlės." Dakarta pakartojau, jis pajėmės jas, padavė pinigus.
"Graža pasilink sau Luana." Šyptelėjo ir nieko laukes išėjo iš pardotuves.
Įdėjus pinigus į kasą, greitai išėjau iš pardotuvės ir užrakinau duris. Tegul tas Tonis tik pabando negrįšti man iki tol, kol man pietų pertrauką nesibaigė.
*Veikėjų sarašas pasipildė.*
BẠN ĐANG ĐỌC
"Saldžios Kančios"(SUSTABDYTA)
Lãng mạn"Kodėl tu manęs negali tiesiog palikti ramybei !?" Suklykiau ir bandžiau išeiti iš kambario, bet jis sugriebę už mano riešo ir sušnabždėjo tyliai į ausį ir šiurpuliukai nubėgo, po visa mano kūną. "Nes tai žaidimas, o man žaidimus patinka žaisti miel...
