"Saldžios Kančios"(SUSTABDYTA)

8 dalis..

"Ką?" Man atvipo žandikaulis, ausyse tarsi, kaip aidas skambėjo gali man nupirkti nėštumo testo.

"Prašau neklausinėk manęs beprasmiškų klausimų į kuriuos nesugebėsiu atsakyti."

"Pala ką?" Susiraukiau. "Tu negali tiesiog manęs paprašyti, kad nupirkčiau TAU nėštumo testo. Tu..tu..tu nėščia?"

Aš laukiau kol ji paneigs ar bent paaiškinimo iš jos, o ji tylėjo ir buvo nulenkus galvą, kaip nusikaltes vaikas.

"Gerai aš tau nupirksiu jų, bet kodėl pati negali? Jei tau baisu vienai, aš su tavim galiu nueiti į vaistinę, kad būtu drąsiau."

"Ne, ne." Ji greitai papurtę galvą. "Aš negaliu pasirodyti viešumoje vietoję tik nedabar arba išvis daugiau gyvenime."

"Bet kodėl? Prašau paaiškink man, aš tau negaliu padėti kol nesuprantu kas tavo gyvenimę vyksta."

"Luana tau nereikia gilintis kas vyksta mano gyvenimę, aš paprašiau vienos paslaugos ir viskas. Kai nupirksi pranešk man." Greitai atsistojus paliko manę vieną sėdinčia virtuvėlyję.

Aš norėjau iš jos dar išpešti kažka daugiau kas galėtu man padėti, suvokti kas jos gyvenime vyksta. Kaip ji tapo nėščia? Šis klausimas mano galvoje įstrigo, ji vaikino neturi arba bent jau neužsiminė.

Dar vienas klausimas kuris mane privertė sunerimauti, kad ji negali pasirodyti viešumoje vietoje. Norėjau dabar imti ir papasakoti Rory, gal jis labiau suprastu.

Tačiau negalėjau, nes prižadėjau, kad neišpliurpsiu jam, kad ir kaip norėčiau. Atsidusus supratau, kad teks eiti dabar tuoj pat į vaistinę ir jai nupirkti, o tada tikėtis, kad ji ne nėščia.

Norėjau suspėti iki tol kol man neprasidėjo darbas gėlių pardotuvėje, bet nuėjus į savo kambarį. Susivokiau, kad teks po darbo eiti į vaistinę, nes už pusvalandžio turiu atsirasti pardotuvėje.

Nors Tonis, man atstoja šeima su Natasha ir Rory, jis nepakenčia kai žmonės vėluoja į darbą. Nekarta jau man gręse darbo išmetimas iš ten, bet esu dėkinga jam, kad manę pakenčia ir išsisuku tik su įspėjimais.

Greitai susiruošusi, išlėkiau iš namų ir stengiaus kuo spartesniu žingsiu eiti. Galėčiau važiuoti autobusu ar išsikviesti taksi, bet kam kai galiu sutaupyti pinigus. Tuo labiau, kai pardotuvėlė nėra taip ir toli, ir beto sportas-sveikata, kaip sakant.

Man neprošal sudeginti tas kalorijas, sportas gražina kūną ir sielą, kaip man sakę Tonis. Nors jis jau tikrai nebėra jaunuolis, vistiek sportuoja ir sveika gyvensina tapo jo įpročiu.

Pamačius pardotuvė kitoje gatvės pusėje, apsižvalgiau ar nevažiuoja  mašinos, greitai perbėgau gatvę.

Užlipus laipteliais pabandžiau atidaryti duris, bet jos neatsidarė, o tai reiškias, kad jos užrakintos ir aš pirma atėjau į darbą. Visa laimingą atsisėdau ant mažų, šaltų laiptelų ir laukiau kol Tonis pasirodys.

Negeriausias sprendimas yra sedėti ant laiptelių, kai jau yra pirmas žiemos mėnuo, bet neturėjau noro stovėti. Žmonių gatvėse beveik nebuvo nebent tik keli kurie vedžiojo šunis ar taip vaikščioja.

Po kelių minučių pastebėjau Toni ateinantį man iš kairės pusės. Savo rankosę laikė daugybę raktų ir ieškojo tarp jų, tikriausiai gėlių pardotuvės raktą. Ne vieną kartą klausiau, kaip jis tarp tu raktų daugybę, atranda neišsiskirianti gėliu pardotuvės.

O jis tik patrukčioja pečiais ir manę palieką be atsakymo.

"Labas rytas Toni." Manęs tikriausiai nepastebėjo, nes kruptelėjes pažvelgė į manę nustebusiu žvilgsniu.

"Luana?" Jo balsę girdėjosi nustebimą. "Kaip čia daba, kad pirmiau už manę atėjai į darbą?"

"Tikriausiai jau nebe jaunėjat, todėl nebe galit eiti greitai." Atsistodama prie jo, paerzinau.

"O tu geros nuotaikos matau."Atrakines duris pažvelgė į manę ir įėjo į pardotuvę, o aš jam iš paskos.

Mano darbas šioje pardotuvėje buvo paprastas, gėliu puokštes vynioti į popierių koki išsirinka. Tonis labiau išmano gėlės todėl padeda lankytojams apsispresti su jomis.

Vieną kartą bandžiau irgi padėti, bet po vieno įvykio iki šiol iš manęs šaiposi Tonis. Atsimenu ta dieną tarsi vakar tai įvyko.

Vyras paprašė pagalbos išrinkti savo žmonai gėlių gymtadienio progai, o aš pasiūliau baltas gėlės. Tada net nežinojau, kad jos skirtos laidotuvems, o man jos labai patiko todėl ir pasiūliau.Na jis daugiau nebesirodė čia, nenutiko labai kažkas blogo, bet buvo tikrai gėdinga.

Apsitvarkė darbo vietoje šiektiek, lentele atverčiau, kuri buvo prikabinta prie duru, o ant jos užrašyta plonu raštu "Atidaryta".

Žmonių nebuvo perdaugiausia, todėl atsirėmiau alkūnę į žalia stalo paviršiu ir nuobodžiavau.

"Mergaitė man reikia trumpam išlėkti, todėl šia pardotuve palieku tavo rankoms. Pasistengsiu kuo greičiau grįšti." Rengdamasi savo storą striuke pažiūrėjo į manę.

"O jei reiks kažkokiam lankytojam pagalbos apsispresti, jus žinot, kad aš nieko nežinau apie gėlės." Greitai atsistojau tiesiai.

"Viskas gerai pasitikėk labiau savim, tuo labiau, kad neužtruksiu ilgai. Net nepastebėsi, kaip tuoj grįšiu." Ir greitai atidares duris išėjo.