180°

9

-Trim devyni ir devyni,-vaikinas nepatenkintas sumurmėjo.
-Tu sergi,-jis pasižiūrėjo į mane. Greit papurčiau galvą.
-Aš tik pavargus,-tyliai pasakiau ir susikėlus kojas ant sofos susiriečiau kiek galima labiau.
-Tavo temperatūra tikrai rodo ką kitą ir kur tu taip sugebėjai susirgt...
-Mano langas buvo atidarytas...-tyliai atsakiau. Vaikinas piktu žvilgsniu atsisuko į mane. Dar labiau susigūžiau, bijojau to kas bus toliau.
-Einu pas Mantarą,-vaikinas jau ketino ieit.
-Ne, prašau nesakyk jam nieko,-pasakiau abejodama ar gerai darau.
-Pateik nors vieną gerą priežastį kodėl neturėčiau jam visko papasakoti,-raudonplaukis sustojo ir atsisuko į mane.
-Jis turi pakankamai rūpesčių ir be manęs...-Eldaras daugiau nelaukęs išėjo ir paliko mane vieną. Nepraėjus nei minutei į kambarį isiveržė piktas Mantaras. Aš jo bijojau, nežinojau ką daryt todėl tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į grindis.
-Kodėl man nieko nepasakei? Ir išvis jei tau šalta kodėl tu su suknele?-vaikinas perbraukė ranka per savo plaukus. Jaučiau kaip skruostu pradeda riedėt ašaros.
-Tu princas...-nespėjau pabaigt sakinio kai buvau nutraukta.
-Koks skirtumas kas aš, jei tau šalta tu rengiesi kaip nori!-stengiausi kuo labiau pasislėpti, nors ir nebuvo kur,-ir kodėl man nesakei, kad kažkas pas tave kambarį naktimis išjungia šildymą? Kodėl aš tai turiu sužinoti iš Eldaro!-atrodė, kad jis tuoj nusiraus visus plaukus iš įtūžio.
-Mantarai, tu ją gazdini,-po Eldaro žodžių, juodaplaukis pagaliau pažiūrėjo į mane. Mantaras atsisėdo kitame sofos gale.
-Atnešk vaistų ir arbatos,-vaikinas pasakė Eldarui ir atsisuko į mane,-atleisk, nenorėjau išgąsdinti...-jis susiėmė už galvos ir žiūrėjo į žemę.
-Jeigu kas nors panašaus nutiks pažadėk, kad aš pirmas apie tai sužinosiu,-jis pakėlė akis į mane. Palinksėjau galva nors ir žinojau, kad tikrai neketinu jam nieko pasakoti. Į kambarį grįžo Eldaras su puodeliu ir kažkokia maža dėžute. Raudonplaukis nieko nesakęs padavė man puodelį ir iš dėžutės išėmė mažą balta akmenuką.
-Praryk jį,-jis padavė tą keistą daiktą ir išėjo iš kambario. Minutę tiesiog žiūrėjau į mažą kamuoliuką mano rankoje.
-Ji tau padės,-atsisukau į Mantarą kuris mane stebėjo. Šiaip ne taip prarijau tą daiktą ir nejaučiau jokio skirtumo. Jaučiausi apgauta.
-Tu turėtum pailsėti,-pasižiūrėjau į vaikiną,-palydėsiu tave į kambarį.
-Aš pati nueisiu,-sušnabždėjau ir pakilus nuo sofos nuėjau kolidoriais kuriuos pradedu vis geriau atpažinti. Atsiguliau ant lovos ir stebėjau lubas. Po minutės gulėjimo pasigirdo tuksenimas į duris. Neketinau nieko daryt. Durys prasidarė. Akies krašteliu mačiau kaip į kambarį įeina Mantaras. Kaip aš turėčiau elgtis prie princo? Pakilau nuo lovos ir atsistojus žiūrėjau į savo kojas.
-Prašau nekvailiok ir tiesiog gulėk lovoje,-vaikinas atsiduso. Abejodama atsisėdau į lovą ir užsiklojau.
-Ar gali man papasakoti viską?-juodaplaukis atsisėdo ant lovos krašto. Šiuo metu norėjau bėkti iš čia, aš bijojau žmogaus sėdinčio pora metrų nuo manęs. Į kambarį įėjo Zoja ir pamačius Mantarą iškart sustojo.
-Prince,-mergina pritūpė,-aš tik atėjau pažiūrėti kaip panele,-abudu atsisuko į mane.
-Atnešk iš poilsio kambario arbatą,-juodaplaukis pasakė supratęs, kad puodelis liko ten. Zoja vėl pritūpė ir išėjo. Sėdėjome tyloje, mergina atnešė puodelį ir iš kart dingo. Pamažu gėriau arbatą ir bijojau pajudėti, nenorėjau, kad Mantaras toliau klausinėtu, nes neturėjau atsakymų kurių jis nori. Susiriečiau nuo skausmo ir nespėjus suvokti kas nutiko pradėjau kosėti. Bijodama, kad visas mano pilvo turinys išlys nuėjau į tuoletą. 
-Viskas gerai?-išgirdau vaikino balsą. Pasižiūrėjau į tuoletą virš kurio buvau palinkus ir pakraupau pamačius ten esantį kraują.
-Taip,-šiaip ne taip išlemenau. Girdėjau Mantaro žingsnius artėjant.
-Šūdas Eda čia labai blogai,-buvo paskutiniai vaikino pasakyti žodžiai prieš man pasineriant į tamsą.