180°

3

Kur keliauti? Jis greičiausiai grąžins mane Lukui.
Paslėpiau savo veidą po plaukų uždanga. Pajaučiau kaip sujudėjo lova, Mantaras pakilo nuo lovos.
-Klausyk pradedu galvot ar tu išvis gali kalbėt, dar nė žodžio nepratarei,-jo balsas buvo visiškai rimtas.
-Aš galiu kalbėt,-vos prašnekėjau.
-Puiku, tai kuo tu vardu?-pakėliau akis į jį, buvau šokiruota kodėl jam turėtu rūpėt?
-...eda,-pasakiau taip kad net pati neišgirdau.
-Gražus vardas. Na Eda eime,-nekreipiau dėmesio į tai kad jis neišgirdo pilno mano vardo, tikrai neketinau jo taisyti, tiesiog nusekiau paskui juodaplaukį.

Važiavome jau gana ilgai, Mantaras šnekėjo su manim o aš tik klausiau, jis pasakojo apie save ir kokias nesąmones yra iškrėtes. Su juo pirmą kart gyvenime atsipalaidavau ir net nusijuokiau.

Sustojome prie didelio pastato kuris buvo neapsakomo grožio. Išlipau iš mašinos ir nenuleidau akių nuo to grožio. Prie manęs priėjo Mantaras.
-Čia mano namai, turbūt pamiršau paminėt kad mano tėvas karalius?-pasižiūrėjau į jį, negalėjau patikėt savo ausimis.

Sėdėjau kambarį kurį Mantaras pristatė kaip mano. Jis buvo erdvus su minkšta dvigule lova, didele
spinta-kambariu ir atskiru vonios kambariu. Sėdėjau ant lovos krašto nežinodama kaip elgtis. Norėjau lakstyt ir apžiūrėt šitą milžinišką pastatą, bet jei taip padaryčiau greičiausiai sulaukčiau bausmės. Į kambario duris kažkas pasibeldė, po poros sekundžių į kambarį užėjo keliais metais už mane vyresnė mergina su paprasta suknele, ir padėklu.
-Princas liepė jums atnešt pavalgyt, sakė nieko nevalgėte,-žiūrėjau į ją nepratardama nė žodžio, mergina sutrikus padėjo padėklą ant stalelio ir pasišalino iš kambario. Priėjau prie padėklo ir pasižiūrėjau dailiai atrodančią keptą mėsytę. Ne aš nealkana. Pradėjau vaikščiot po kambarį, viskas buvo taip gražu. Mano kambario apžiūrėjimus nutraukė prasivėrusios durys. Staigiai atsisukau ir susidūriau su Mantaro mėlynom akim.
-Tai ką veikiam?-jis priėjo prie lovos ir išsidrėbė joje. Stovėjau ir žiūrėjau į jį sutrikus.
-Nagi jau išsiaiškinom kad šnekėt moki, tai ko tyli?-jis atsidėdo ant lovos taip kad geriau mane matytu.
-Na gerai eime žiūrėt filmų,-jis atsistojo ir išėjo iš kambario o aš tiesiog likau stovėti kur stovėjus. Pro neuždarytas duris išlindo Mantaro galva.
-Eime,-vaikinas palaukė kol pradėsiu eiti ir stvėres mano ranką nusitempė kolidoriumi. Atsidūrėme dideliame kambaryje su sofa, dideliu televizoriu ir dar kažkokiais stalais. Iėjus į kambarį stovėjau prie durų nežinodama ką daryti. Mantaras priėjo prie kažkokios spintelės ir pradėjo kažko ieškot, galiausiai radęs atsisuko į mane
-Tai ten taip ir stovėsi?-jis paklausė sėsdamas ant sofos, priėjau ir prisėdau ant krašto. Per televizorių pradėjo eiti vaizdai. Žiūrėjau į juos nustebusi. Esu tai mačius, bet niekada iš taip arti. Buvau tokia pakerėta vaizdų kad net nepajutau kaip vaikinas pasišalino. Mano dėmesį patraukė triukšmas už durų. Susiriečiau į kamuoliuką ir užsidengiau dekiu, kuris gulėjo šalia, kad nesimatyčiau. Kambario durys prasivėrė ir aiškiai išgirdau juoką ir balsus. Išlindau iš už sofos tiek kad matyčiau kas vyksta. Pro duris į kambarį iėjo pėnki vaikinai, visi buvo laimingi, jie visiškai nekreipdami dėmesio į aplinką pradėjo darinėti spinteles iš jų traukdami ivairius maišelius. Kai jų rankos buvo pilnos jie pajudėjo prie sofos ant kurios sėdėjau aš. Dar labiau susigūžiau ir laukiau kas bus. Vienas iš vaikinų mane pastebėjes sustingo. Galiausiai visi pėnki vaikinai stovėjo ir žiūrėjo į mane.
-Ammm... Sveika,-pasakė arčiausiai manęs stovėjes vaikinas, jis buvo blondinas, rudomis akimis ir su akiniais. Tylėjau nežinodama ką sakyt.
-Aš Aringas,-jis nusišypsojo atsipalaiduodamas, bet nesulaukes atsakymo vėl isitempė.
-O tu kas būsi?-jis paklausė sutrikes.
-Sveiki,-nuo durų pasigirdo Mantaro balsas. Staigiai pašokau nuo sofos ir nubėgau vaikinui už nugaros, nežinau kas tada mane apsėdo bet aš bijojau tų vaikinų o Mantaras buvo vienintelis kurį šiek tiek pažinojau.
-Ką jūs padarėt mūsų viešniai?-paklausė Mantaras žiūrėdamas į vaikinų grupelę.
-Visiškai nieko,-pradėjo gintis vienas iš jų. Mantaras atsisuko į mane.
-Ar jie tau kažką padarė?-paklausė rūpestingu tonu dėl kurio per visą kūną nuėjo šiurpuliukai. Papurčiau galvą.
-Tai kodėl nuo jų slėpies?-patraukiau pečiais nežinodama atsakymo.
-Jie tau nieko nepadarys, jie mano draugai,-jis atsisuko atgal į vaikinus.
-Jum reiktu susipažint,-jis priėjo arčiau grupelės o aš iš paskos.
-Vaikinai tai Eda ji kurį laiką pagyvenas čia.
-Labas, aš Emoris,-pasisveikino orandžinių plaukų savininkas su raudona kepure, jis buvo žemiausias iš visų, dėl ko priminė nykštuką.
-Aš Hugonas,-aukštas, plačių pečių, rudų netvarkingų plaukų ir tamsių akių vaikinas, primenantis milžiną.
-Raivis,-tamsūs turkio spalvos plaukai sušukuoti į vieną pusę, juodos akys ir ryškūs žandikauliai, jis buvo gražus ir atrodė labai rimtas.
-Eldaras,-nusišypsojo tamsiai raudonų plaukų, žalių su rudomis dėmėmis akių vaikinas. Aš ir toliau tylėjau, nesitraukdama nuo Mantaro.
-Tu gali šnekėt?-paklausė raudonplaukis ir sulaukė niukso į šoną iš Aringo.
-Nu man tik idomu, ji dar nė žodžio nepratarė,-pradėjo teisintis Eldaras.
-Taip ji gali kalbėt bet jūs ją gazdinat,-Mantaras atsakė supratęs jog aš neketinu nė žodžio pratarti. Vaikinas nuėjo atsisėst ant sofos o aš iš paskos. Visi susėdo, kas kur, ir žiūrėjo televizorių. Mantaras atėmė iš raudonplaukio kažkokį pakelį ir pradaręs pakišo man. 

Kol galiu, tol keliu😘😘