180°

10

-Šūdas Eda čia labai blogai,-buvo paskutiniai vaikino pasakyti žodžiai prieš man pasineriant į tamsą.

Skausmas galvoje buvo toks stiprus, kad norėjosi rėkti, bet negalėjau, jaučiausi pernelyg silpna. Lėtai atmerkiau akis, gulėjau puikiai pažįstamam kambarį. Pasižiūrėjau į šalia manęs stovintį stulpą su ratukais, ant jo buvo pakabintas maišiukas nuo kurio ėjo virvė ant mano rankos. Susiraukiau nesuprasdama kas vyksta, nusiėmiau tą virvutę nuo savo rankos. Už durų išgirdau žingsnius todėl greit pakišau ranką su virvutės galu po kaldra, kuria buvau užklota. Į kambarį iėjo Zoja ir nusišypsojo.
-Pabudai,-ji prisiartino prie manęs ir nusišypsojo,-neturėjai pabust,-ji susiraukė tarsi būtų supykusi. Mergina iš kišenės išsitraukė kažkokį buteliuką su švirkštu.
-Čia tavo vaistukai,-ji piktai pasakė ir kažką darė prie maišelio prie kurio buvau prijungta,-dabar bus daug geriau,-ji pasitraukė ir pamačiau, kad dabar maišiukas pilnas žalio skysčio.
-Labanakt,-Zoja nusišypsojo ir išėjo. Ištraukiau iš po kaldros tą virvutę ir pradėjau ją nagrinėti, iš jos pamažu lašėjo geltonas skystis, kaip supratau iš to maišiuko. Nejaugi Zoja man bandė pakenkti, bet ji atrodė tokia gera ir paslaugi. Tai turbūt tik dar kartą įrodo, kad negalima pasitikėt kitais. Lėtai išlipau iš lovos ir išėjau iš kambario. Ėjau kolidoriais nežinau kur, galva svaigo ir atrodė, kad viskas aplinkui juda. Sustojau pamačius neaiškią figūrą.
-Eda tu prisidarysi problemų,-atpažinau Eldaro balsą,-einam palydėsiu tave,-vaikinas priėjo arčiau ir pagaliau galėjau jį normaliai pamatyti.
Įėjom į mano kambarį ir raudonplaukis iškart sustojo.
-Kodėl atjungei lašelinę?-vaikinas pirštu parodė į tą maišelį ant stulpo,-ir nuo kada tie vaistai žali? Ar kas nors lindo prie jų,-vaikinas paklausė kai įsitikino, kad sėdžiu lovoje. Palinksėjau galvą nežinodama ar gerai darau.
-Gali pasakyt kas?
-Zoja...-atsakiau iškart pasigailėdama, kad ją pakišau. Mačiau kaip vaikino veidas iškart persimainė į piktą.
-Jai buvo pasakyta, kad nelystu prie vaistų. Mes įtariame, kad ji tau kažko pripylė į arbatą dėl ko tu atsidūrei tokioj padėtį,-Eldaras viską man papasakojo. Nežinojau kaip turėčiau į tai reaguot todėl tiesiog tylėjau. Vaikinas iš kišenės išsitraukė delno dydžio plokščią daiktą, jei neklystu telefoną, ir pradėjo kažką daryti. Nepraėjus nė minutei į kambarį įėjo jo sesė.
-Be manęs nesusitvarkai,-mergina nusijuokė.
-Tik nesipūsk čia, pabūk su Eda ir prižiūrėk, kad niekas čia nelįstų,-Eldaras pasakė ir išbėgo iš kambario.
-Sveika grįžus,-draugiškai nusišypsojo rudaplaukė, nesusilaikiau ir taip pat nusišypsojau.
-Kaip jautiesi?-Zuzana pasiteiravo ir prisėdo ant lovos susikeldama kojas.
-Viskas juda.
-Turėtu greit praeiti,-mergina nenustojo šypsotis nors iš akių galėjau pasakyt, kad ji buvo labai susirūpinusi kažkuom. Zuzana iš kišenės išsitraukė telefoną ir susiraukė.
-Zoja dingo,-vos išgirdau ką ji pasakė. Į kambarį įėjo Mantaras su Eldaru.
-Gal žinai kodėl ji tai darė? Ar ji tau kažką sakė? Tu sveika?-iš kart klausimais užsipuolė Mantaras.
-Jai reik pailsėti todėl štiš iš čia,-Zuzana atsistojo užstodama mane nuo vaikinų. Vaikinai išėjo o merginą vėl atsisėdo ant lovos.
-Berniukai,-mergina pavartė akis ir nusijuokė,-nori gal valgyti ar gerti?-rudaplaukė paklausė o aš tik papūrčiau galvą. Mačiau kaip tarp merginos antakių sekundei atsiranda raukšlelė kurią iš kart pakeičia šypsena kuri vis nedingsta iš merginos veido.
-Tuoj grįšiu,-mergina prieš išeidama dar sykį pasižiūrėjo į mane ir dingo už durų. Po poros minučių Zuzana grįžo su maišeliu pilnu orandžinių kamuoliukų. Nusišypsojau prisiminusi kaip skaniai jie kvepėdavo ir kaip norėdavau jų paragauti.
-Žiema - mandarinų metas,-mergina sudainavo iškeldama maišelį.

Visą likusią dieną pravalgėm mandarinus, Zuzana nenustojo pasakoti apie vaikinus ir kokie jie kvailiai. Galiausiai pradėjus temti mergina turėjo išvažiuoti ir palikti mane vieną. Nebesijaučiau saugi, bijojau miegot, o kas jei Zoja grįš ir vėl bandys kažką padaryti.

Pabudau ryte nuo saulės spindulių ir nusišypsojau, kad ir kaip būtu keista jaučiausi puikiai.