180°

7

-Pasiruošus?-jis paklausė o aš laiminga linktelėjau, čia bus pirmas kartas kai sniegas nebus tik papildomo darbo užkrovėjas, tikiu, kad šį kartą aš juo džiaugsiuosiu. 

Vaikščiojom su vaikinu nuvalytais takeliais, sniegas po kojomis girgždėjo, snaigės lėtai krito taip padarydamos šį pasivaikščiojimą tobulu. Išgirdę mašinas pradėjome eit link pagrindinių durų. Iš mašinų išlipo vaikinai ir aš nusišypsojau, tikiuosi pažaisime su sniegu, kaip mačiau darant vaikus, man bekasant sniegą. Mano šypsena dingo, kai iš mašinos pradėjo lipti man nematytos merginos. Nevalingai žengiau porą žingsnių atgal. Lėtais žingsniais ėjau tolyn, man čia nepatiko ir norėjau kuo greičiau iš čia dingti. Merginos priėjo prie Mantaro ir visos jį apsikabinusios pasisveikino. Atsukusi visiems nugarą, paspartinau žingsnį link durų. Mane sustabdė sniego gniutulas susidūres su kepure esančia man ant galvos. Atsisukau ir pamačiau netoli manęs stovintį Eldarą.
-Net nepasisveikinsi?-jis ištiesė rankas norėdamas apsikabinti. Šiek tiek dvejodama priėjau prie vaikino ir mes apsikabinome. Tai buvo toks nuostabus jausmas.
-Labas,-tyliai pasakiau kai atsitraukėme vienas nuo kito.
-Sveika coliuke, nebijok jos nesikandžioja,-jis man draugiškai nusišypsojo, permesdamas savo ranką man per pečius.
-Einam susipažinti?-vaikinas pasižiūrėjo į mane, papurčiau galvą visiškai nenorėdama ten eiti.
-Nagi, negali sėdėt užsirakinus savo kambaryje, turi bendraut,-vaikinas bandė mane ikalbėt eit susipažint su tom merginom.
-Mano kambarys užsirakina?-atsisukau į jį nustebusi. Vaikinas linktelėjo galva. Išsilaisvinau iš jo rankų ir greitu žingsniu pradėjau eit link durų. Žinoma vaikinas buvo greitesnis ir pagavo mane už rankos.
-Tu tikrai nesėdėsi užsirakinusi, eime,-jis tiesiogine ta žodžio prasme pradėjo mane temti link žmonių. Bandžiau spardytis, bet tai buvo nesėkminga, jis daug stipresnis už mane. Vaikinui nutempus mane prie visų, atsistojau už jo nugaros.
-Eda,-jis suurzgė ištempdamas mane į priekį.
-Eldarai neskriausk merginos,-vaikiną subarė kažkokia mergina ir aš atsisukus į jį iškišau liežuvį.
-Sveika,-su manim pasisveikino kažkokia mergina, atsisukus pamačiau aukštą rudų plaukų merginą.
-Aš Zuzana, šito kvailio sesė,-mergina pavėlė Eldaro plaukus. Stovėjau išpūtus akis.
-Tu ją išgazdinai,-caktelėjo liežuviu raudonplaukis.
-Aš labai atsiprašau jei ką ne taip pasakiau,-ji pradėjo atsiprašyt o aš tik susigūžiau ir labai lėtai nuėjau Eldarui už nugaros.
-Ji tavo mergina?-girdėjau kaip mergina paklausė raudonplaukio.
-Nemanau, kad ji žino ką tai reiškia,-vaikinas tyliai pasakė.
-Eda, ateik,-mano dėmesį atkreipė Mantaro balsas. Nenoriai priėjau prie vaikino. Su vaikinu paėjome šiek tiek nuošalyn. Vaikinas susakė visų merginų vardus ir kieno jos sesės ar merginos. Zuzana aukšta rudų ilgų plaukų mergina Eldaro sesė, Hugono mergina. Vineta mano ūgio mergina su tokiais pačiais plaukais kaip ir Raivio, jie buvo pora. Eiviltė neaukšta blondinė Emorio sesė, Aringo mergina. Visiškai nenorėjau eit su jom bendraut. Žinau, kad tokios merginos būna labai pasikelusios ir su verge kaip aš tikrai nebendraus, man geriausia būtu tiesiog leisti jiem pabūt kartu o pačiai pasišalinti iš čia.
-Aš jau eisiu,-pasakiau Mantarui ir ketinau eit į pastatą kai jo ranka mane sustabdė.
-Niekur tu neisi,-vaikinas prisitraukė mane arčiau savęs ir pasijutau labai kvailai. Vaikinas apsikabino mane per liemenį ir pradėjo eit link kitų vaikinų su merginom.
-Praleidžiam visus susipažindinimo procesus ji jūsų vardus žino,-pasakė Mantaras neketindamas manęs paleisti.
-Tai tu ta Eda apie kurią vaikinai pastoviai šneka?-nusišypsojo Vineta. Jaučiau kaip mano skruostai įkaista.
-Eime į vidų, nėra reikalo mum čia šalti,-pasakė Mantaras ir visi pajudėjome į vidų.

Visi sėdėjome svetainėje, aš bandžiau pasitraukti kuo toliau, bet Mantaras man neleido. Nenorėjau jiem trukdyt bendraut, vistiek neturėčiau ką pasakyt. Kažkuri iš merginų nusijuokė ir aš susigūžiau, ji greičiausiai juokėsi iš mano išvaizdos.
-Iš kur tu esi Eda?-manęs paklausė priešais sėdinti blondinė. Apsidairiau ieškodama pagalbos bet visi šnekėjo su kažkuom ir nenorėjau nė vienų pertraukt, vien dėl to nes bijau pašnekėt. Truktelėjau pečiais.
-Nemėgsti šnekėt?-ji paklausė šyptelėdama. Papurčiau galvą.
-Aringas daug apie tave pasakojo, atrodai labai idomi mergina, jeigu nori, kad atstočiau tai tik pasakyk, Emoris pastoviai skundžiasi, kad aš niekad neužsičiaupiu ir pastoviai malu nesamones.
-Tu dabar taip darai,-merginos kalbas nutraukė jos brolis, jie pradėjo peštis.
-Eime pavalgyt,-išgirdau Mantaro balsą. Visi pajudėjo link valgomojo. Nenorėjau čia būti, jaučiausi svetima, jaučiau, kad trukdau jiem. Kaip visada atsisėdau prie Mantaro. Pavalge grįžome į svetainę ir ten buvom labai ilgai. Manęs nieks neišleido todėl isipatoginau ant sofos ir užmerkiau akis.

Pajaučiau švelnu purtymą. Pramerkiau akis ir pamačiau merginas. Iškart išsigandau. Ko jom reikia iš manęs? Dabar jos parodys tikruosius savo veidus. Visos merginos šypsojosi.