180°

11

Pabudau ryte nuo saulės spindulių ir nusišypsojau, kad ir kaip būtu keista jaučiausi puikiai. Nuėjau į kambarį su rūbais ir užsidėjau suknelę. Nežinodama ką daryti nuėjau į valgomąjį. Prie stalo sėdėjo visi vaikinai, jie atrodė pavargę. Visi pasisveikino su manimi o aš tyliai atsakius atsisėdau tarp Mantaro ir Eldaro. Po minutės sėdėjimo tyloje mum atnešė maistą į kurį net nenorėjau pažiūrėti.
-Eda,-mano dėmesį atkreipė Mantaras,-šiandien atvyks moteris, ji tau padės...-vaikinas net nepasižiūrėjo į mane ir iškart dingo iš valgomojo. Kokia dar moteris? Kuom ji man padės? Atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Pajaučiau kažkieno ranką ant savo ir atsisukau į raudonplaukį šalia.
-Viskas bus gerai, aš būsiu kartu ir pasirūpinsiu tavimi,-jis draugiškai nusišypsojo. Mano akys lakstė po jo veidą, bandžiau rasti nors menkiausią smulkmeną išduodančią, kad jis meluoja. Giliai įkvėpiau ir menkai nusišypsojau.
-O dabar pavalgyk, ta moteris čia bus už valandos,-vaikinas nusišypsojo ir toliau valgė. Pasiknaisiojau lėkšteje ir vos visiem palikus svetainę išėjau ir aš. Įėjau į kambarį kuriame buvo visi vaikinai išskyrus Mantarą. Niekas į mane nekreipė dėmesio todėl tieisog atsisėdau ant sofos ir žiūrėjau į savo rankas. Eldaras išsitraukė savo telefoną atkreipdamas mano dėmesį. Raudonplaukis pasižiūrėjo į mane.
-Pasiruošus,-vaikinas priėjo prie manęs, papurčiau galvą, bet vistiek pakilau ir ėjau paskui raudonplaukį. Sustojome prie didelių medinių durų. Vaikinas sustojo ir atsisuko į mane, jis nusišypsojo, negalėjau nusišypsoti jam atgal, bijojau, norėjau bėgti ir niekada nesustoti.
-Viskas gerai?
-Mantaras nori manim atsikratyti,-tyliai pasakiau ką galvojau, neišdrįsau pakelti akių, bijojau suprast jog esu teisi.
-Niekada taip nesakyk,-vaikinas švelniai pakėlė mano veidą, kad žiūrėčiau į jį,-net jei tai ir būtų tiesa aš tavim pasirūpinsiu ir neleisiu tavęs nuskriausti,-raudonplaukis minutę tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane,-eime mūsų laukia,-Eldaras nusisuko nuo manęs ir atidarė duris. Atsidūrėme didelėje patalpoje, čia buvo daug didelių langų ir nesuskaičiuojama kiekį knygų, prie vienos iš lentynų buvo keli foteliukai ir stalas su lempa. Pastebėjau moterį kuri apžiūrinėjo knygas. Prilėtinau žingsnį ir ėjau smarkiai atsilikusi nuo Eldaro. Moteris išgirdo žingsnius ir greitai atsisuko į mus.
-Vėluojate,-griežtu tonu pasakė ji. Moteris buvo pagyvenus, bet labai pasitempusi, jos balti trumpi plaukai buvo nepriekaištingai sutvarkyti, o raudona aptempta suknelė išryškino visus jos kūno linkius.
-Atleiskite,-Eldaras neatrodė labai laimingas. Sustojau už vaikino ir net neketinau pajudėti.
-Tai gal pasirodysi, ar ten ir stovėsi visą dieną,-moters balsas mane gazdino. Išlindau iš už Eldaro ir žiūrėjau į savo kojas.
-Pirma pamoka, visada žiūrėk tiesiai ir niekada nenuleisk akių. Primink savo vardą,-ji žiūrėjo tiesiai man į akis. Vienintelis dalykas apie kurį galėjau galvoti buvo plėšrūnas laukiantis progos sudraskyti savo grobį.
-Ji Eda,-už mane atsakė raudonplaukis kuris nė per žingsnį nesitraukė nuo manęs. Moters dėmesys iškart susitelkė į vaikiną.
-Aš čia atvažiavau ne dėl tavęs, todėl gali eiti,-moteris ranka pamojo durų link.
-O aš čia atėjau ne dėl tavęs, todėl neketinu niekur eiti,-raudonplaukis nė nepajudėjo.
-Tuomet būk gerutis ir netrukdyk,-moteris vėl atsisuko į mane.
-Man sakė, kad nemoki skaityt, po kokia uola užaugai,-moteris pasakė ir mano širdis suspurdėjo prisiminus savo vaikystę. Mačiau kaip Eldaro žandikaulis įsitempia.
-Gerai sėsk čia,-moteris parodė į kėdę,-per pusę mėnesio aš tave turiu išmokinti deramu manierų, tikiuosi nesi tokia beviltiška kokia atrodai.