[paused]I never change (z.m.) (LTU)

◆1◆

Žinau, kad komentuosit jog ši dalis truputį žiauroka :) Bet kitose dalyse viskas bus idomiau ir ne taip žiauriai :)

Atsibudau suprakaitavusi, nes vėl sapnavau įvykį su juodaakiu. Jau praėjo mėnuo, kai jis mane paliko gatvėje su tūkstančiais minčių galvoje. Tai kartojasi kiekvieną naktį. Niekam to nesakiau, kad mane buvo užpuolęs juodaakis, nes kas manim patikėtų. Juk žmonės nesikandžioja. Tiesa? Nuvijusi blogas mintis, pažiūrėjau į laikrodį. Šaunu, kaip ir kiekvieną rytą atsibundu 5:00. Bandžiau dar miegoti, bet nepavyko. Nusprendžiau nueiti į dušą. Nežinau kodėl, bet šaltas dušas mane ramino. Po dušo apsirengiau. Mėgstu paprastą stilių. Žinoma kam man puoštis, jei neesu iš tų populiariųjų. Pažiūrėjau į laikrodį, jis rodė 6:30. Tai gerai, nes dar galiu papusryčiauti. Nulėkus į virtuvę atsidariau šaldytuvą, o jame kaip visada nieko, nes mano brolis Mike per daug sušiktai suvalgo. Gerai apieškojusi šaldytuvą radau obuolį. Žinomą aš jį suvalgiau. Baigus valgyti obuolį, griaužtuką išmečiau ir nuripenau į kambarį pasiimti savo rankinės. Patikrinus telefoną, radau žinutę nuo Ti. Ji mano geriausia draugė, todėl ir vadinu ją Ti, o ne Tijana. Paspaudžiau peržiūrėjimo mygtuką ir atsidarė žinutė. 

„Labas, Bella. Šiandien ryte sužinojau, kad savaitei išvažiuoju pas senelius, nes jiems ‚esą' reikia mano pagalbos. Tikiuosi neprisidarysi bėdų, kalės vaike xx". Ši savaitė tikrai bus nuostabi. Nieko nelaukusi sumaigiau atsakymą. 

„Hey, Ti. Juk žinai, kad aš jų prisidarysiu su tavim ar be tavęs. Sėkmės xx". Po 30 minučių ėjimo buvau prie mokyklos. Kadangi Ti nebus visą savaitę, tai teks priprasti prie ėjimo, nes ji visada atvažiuodavo manęs. Nieko nelaukusi atsidūriau prie savo spintelės. Išsitraukiau reikiamas knygas. Man jau dabar trūksta Ti. Po velnių, kodėl dabar jos nėra?! Sušikti jos seneliai. Visiškai įniršusi įlėkiau į biologijos kabinetą ir užsiėmiau savo vietą. Visos pamokos praėjo sklandžiai. Bet be Ti taip sunku, būti vienai, nes ji vienintelė mano draugė, nuo tada, kai čia atsikrausčiau. Dėl kažkokio serijinio žudiko turėjau pakeisti miestą, tai mane pykdė. Nes senojoje mokykloje turėjau daug draugių, o su laiku, žinote, kad jos tave pamiršta, nes turi sušiktai gražius vaikinus. Jos jau 16 metų buvo nebeskaisčios. Net ir Ti prieš metus laiko buvo su vaikinu ir jau nebėra skaisti, o aš. Aš net nesugebu sušikto vaikino susirasti, net ir vidutinio grožio vaikinai į mane nežiūri. Lyg tai būtų koks prakeikimas ar nužiūrėjimas. Mano apmastymus nutraukė telefono skambutis. Pažiūrėjau, kas skambina. Ant ekrano švytėjo „Mama". Nieko nelaukusi atsiliepiau. 

-Labas, ma.. – nespėjau nei pasisveikinti, kai ji mane pertraukė. 

-Kur tu po velnių bastais?! Jau apie pusę 4. Kad už pusvalandžio būtum namuose. – ji šaukė ant manęs ir man nespėjus nė prasitarti, bei pasiaiškinti padėjo ragelį. Dabar tikrai manęs lauks bausmė, nes nebe pirmą kartą užtrunku bibliotekoje. Joje tik joje sušiktai galiu nusiraminti. Turbūt pastebėjote, kad aš per daug kartų vartoju žodį ‚sušiktai'. To išmokau iš Ti. Oh, kaip aš jos pasiilgau. Skubėdama ir susinervinusi bėgau iš bibliotekos. Net nespėjau su Anabele atsisveikinti. Ji mane jau pažįsta, nes, kaip sakiau čia lankausi dažnai. Anabele maloni, senyva moteriškė, jai kažkur apie 50 metų. Kai tikrai noriu išlieti širdį ir nusiraminti aš visada su pasišneku. Nors ir sena, bet tikrai pašėlusi. Kai į biblioteką ateiną koks jaunas, gražus mokinys Anabelė tikrai jį nužiūrės ir galvos tikrai nešvankiai. 

-Sėkmės, Izabelle. – taip tai buvo Anabelė, nes tik ji mane vadina pilnu vardu. Tik jai tai leidžiu vadinti mane pilnu vardu. Žinoma aš nekenčiu savo vardo, nes jis man atrodo per daug senamadiškas. Mano apmąstymus nutraukė trenksmas į kažką kieto ir aukšto. Tik atsitraukus supratau, kad atsitrenkiau į vaikiną. 

-Atsiprašau. – sumurmėjau. Ir norėjau jau atidaryti duris. 

-Atleista. – jis atsakė. Staiga sustingau. Tas balsas, kažkur man girdėtas. Atsisukus ir nieko nelaukus pažiūrėjau į tą pusę, kur stovėjo vaikinukas. Bet deja jo ten nebebuvo. Kaip jis taip greitai galėjo išeiti? Metusi tai iš galvos skubėjau namo. Po varginančio bėgimo jau buvau namuose. Atidariusi duris bei nusiavusi batus nulėkiau į kambarį. Pamečiau rankinę kambario gale ir atsiguliau į lovą. Aš jaučiuosi tokia pavargusi. Jaučiau kaip po truputį merkiasi akys ir norėjau pasinerti į miegą, bet man sutrukdė kambario durų trenksmas. Atsimerkusi ir pašokusi iš lovos pamačiau jog ten mama, visa įniršusi ir prastos nuotaikos. 

-Kur tu po velnių buvai?! – tikėjausi to, kad ji ant manęs rėks. 

-Bibliotekoje, kaip ir visada. – greitai išlemenau, nes jos pyktis šį kartą gąsdino. 

-Kiek aš tau galiu kartoti?! Kiek galiu tau priminti, jog tu turi grįžti po pamokų apie 3 valandą?! – ji toliau rėkė. 

-Mam, aš dariau projektą biologijai ir nepastebėjau, kaip laikas prabėgo. – toliau aiškinausi. Iš dalies nemelavau. Man tikrai reikėjo informacijos projektui ir žinomą truputį jos radau. 

-Galvoji nežinau, kad Tijana dabar pas senelius. Juk pati tau sakiau, kad su Tijana tu gali eiti į tą biblioteką. – ji vis dar rėkė. Man įdomu ar rytoj ji nebus praradus balso? 

-Taip žinau, bet man tikrai reikėjo, ten nueiti. – jau vos neverkdama sakiau. 

-Viskas man jau gana. Mes pasitarėm su Džeriu. Nusprendėm tau skirti bausmę, ne tokią, kaip visada. – ji man paaiškino. Džeris tai mano mamos draugas-sužadėtinis, po mano tėvų skyrybų. 

-Mama, maldauju, nereikia. – jau apsiverkusi jos maldavau. 

-Ne. Nemaldauk, nes apsunkinsi dar labiau viską. Džeri ateik. – po šių žodžių Džeris greitai atsidūrė mano kambaryje. Jis kažką turėjo rankose. Geriau pažiūrėjau pro nuverktas akis. Tai buvo rykštė?! Ne negali būti, kad jie ruošiasi mane nuplakti. 

-Mama, maldauju, tikrai nereikia. Daugiau tai nepasikartos. – maldavau. 

-Nemaldauk manęs. Džeri. – ji nusukusi žvilgsnį nuo manęs, pasisuko į jį. – apie 50 rykščių. 

-Ką? Mama, tikrai nereikia. – jau atsiklaupusi maldavau. Net nespėjau sureguoti, kaip mano marškinėliai plyšo ir buvau paguldyta ant lovos, kad Džeris galėtų mane nuplakti. Jis tikrai manęs nesigailėjo. Rodos, kad jis tai darė iš visų jėgų. Aš nesustojau verkusi. Po dar kelių stiprių smūgių, Džeris išėjo. Aš negaliu patikėti, jog jie mane nuplakė. Po kelių minučių prasivėrė mano kambario durys. 

-Kaip jautiesi, vaikeli? – tai buvo Rose. Mūsų namų tvarkytoja. Ji čia gyvena su mumis, nes mano mama ją labai pasitiki. Rose taip pat baigusi ir medicinos mokyklą, tad ji, kaip supratau atėjo manęs sutvarstyti. Beje Rose jau buvo perkopusi 50 metų. 

-Na, kaip matai visai neprastai. – su sarkazmu pasakiau. Norėjau juoktis, bet man labai skaudėjo nugarą. 

-Sakiau tau, kad būtum atsargi. 

-Taip žinau. – ji daugiau nieko nesakė ir pradėjo mane tvarstyti. Šie nuplakimai gys visą mėnesį. Kai Rose baigė, išėjo. Gulėjau kokią valandą, kai nusprendžiau nusileisti ir pasiimti iš virtuvės stiklinę vandens. Kai leidausi laiptais žemyn, suskambėjo durų skambutis. 

-Aš atidarysiu. – nieko nelaukusi sušukau ir nulėkiau prie durų. Jau geriau nebūčiau jų net palietusi. Kai atidariau duris išvydau tas juodas akis. Akis, kurias sapnuoju kiekvieną naktį. 

-Ar, tu Izabella Blood? – tas kimus balsas. Taip tai tas vaikinas kuris man įkando. 

-Taip. O tu? – paklausiau virpančiu balsu. 

-Zayn. Zayn Malik.

Taigi rašykit nuomones ir spauskit vote! :) Man tikrai idomu ar verta čia kelti istorija :))