[paused]I never change (z.m.) (LTU)

Promo

Jis stovėjo prieš mane. Tamsoje sugebėjau įžiūrėti tik akis. Jo juodas akis. Akis kurios galėjo nužudyti. Akis kurias gali įsimylėti. Staiga pajutau, kad esu priremta prie gatvės sienos. Taip, tai juodaakis. Vėl pažvelgiau į jo akis. 

-Dabar nejudėsi ir klausysi manęs. - kai juodaakis ištarė šiuos žodžius aš tiesiog sustingau. Net ir norėdama negalėjau pajudėti. Jis man nuo veido patraukė užkritusią plaukų sruogą. Kad ir kaip stengiausi įžiūrėti jo veido bruožus, mačiau tik jo akis. Pajutau karštą kvėpavimą savo kaklo įlinkyje. 

-Tau tikrai neskaudės. - nesupratau kokio velnio jis tai pasakė, bet pajutau kažką smailaus remiantis į mano kaklą. Jis ką ketina man įkasti?! Norėjau rėkti, šaukti, kai pajutau labai stiprų skausmą kakle. Jutau, kaip mano akys tampa stiklinėm ir prakeiktos ašaros pradeda riedėti mano skruostais. Juodaakis apglėbė savo rankom mano kūną ir atrodė jog mėgaujasi krauju. Skausmas liovėsi. Jis pagaliau atsitraukė. Pajutau kraujo skonį burnoje. Visaip priešinausi, bet jis buvo stipresnis už mane ir vis dar laikė savo ranką man prie burnos. 

-Gerk! Arba tave nužudysiu. Patikėk tikrai nesigailėsiu, tai padaręs. - jis liepė man. Aš tikrai nenoriu mirti, tad ėmiau gerti jo kraują. Po kelių sekundžių juodaakis atitraukė ranką ir pradingo. Likau stovėti gatvėje viena. Vis galvojau, kokio velnio jis man įkando ir dar davė savo kraujo. Man vis į galvą lindo įkyrios mintys. Tokios mintys, kad žmonės nesikandžioja ir juolab neverčia gerti jų kraujo. Galbūt aš išprotėjau?! O gal pasakos apie vampyrus yra tikros? Ne, tai ne tikra. O gal? Gal tiesa, jog vampyrai egzistuoja?