Žaidimo pradžia 1 (✔️)

49 Dalis

Velniop tą Džeiką. Po galais nekenčiu jo. Nekenčiu taip, kad net skauda. Nejaugi jam tai tik žaidimas? Kiekvieną kartą jis suvilioja mane, priverčia virpėti visą kūną, apsimestinai saugo ir gina, o po to numeta kaip kokį skudurą? Klūpėjau ant žemės ir jaučiau kaip mano veidas drėgsta nuo ašarų. Tai jis dėl visko kaltas, jis amžinai žaidžia su manimi ir tegu jis eina velniop.

Nusivaliau ašaras ir pastvėriau savo automobilio raktelius. Neketinu čia daugiau būti ir man auklės nereikia. Nebeketinu apskritai daugiau su juo kalbėtis, gali dėl manęs jis visiškai dingti iš mano gyvenimo, aš susitvarkysiu ir be jo. Paskubomis nusileidau laiptais žemyn. Girdėjau skardžius juokus ir kikenimus. O ir ta Elis užsikarusi ant Džeiko su juo laižėsi. Nurijau karčias ašaras ir išėjau iš namų. Dabar man neberūpėjo niekas. Tik troškau prablaivinti galvą ir užmiršti kiek Džeikas man suteikė skausmo.

Norėjau važiuoti kur nors toli nuo čia, bet suvokiau, kad neturiu kur važiuoti. Mažiausiai troškau, kad vaikinai girti sėstų už vairo ir pradėtų manęs ieškoti todėl gerai pagalvojusi įėjau į namą ir pradėjau eiti į vidinį kiemą. Sodas čia buvo nuostabus, kartais ateidavau čia pasėdėti kai jausdavausi prastai. O kadangi dabar dar ir lyti pradėjo buvo kaip tik mano slogiai nuotaikai.

Atsisėdau ant sūpynių kurias man sukonstravo Rajanas, nes pasiskundžiau kaip norėčiau pasisupti, o jau kitą dieną sode išdygo šios supinės. Labai džiaugiausi, nes mėgau pabūti viena, o supinės man labai patiko ir leisdavo atsipalaiduoti. Todėl dabar ramiai sėdėjau ir pažvelgiau į apsiniaukusį dangų. Buvo sutemę, bet sode degė daugybę žibintų kurie apšvietė sodą taip padarydami jį ypatingu.

Po valandos lietus įsismarkavo tačiau aš nesijudinau iš vietos ir toliau sėdėjau kol galiausiai pratrūkau ir pradėjau verkusi. Nuslydusi nuo supenių atsiguliau ant drėgnos žemės ir gulėjau toliau. Maniau tapusi tokia nebejausiu skausmo, nebereikės daugiau verkti, bet klydau. Skausmas nesumažėjo tik dar labiau pasidarė sunku. Jaučiausi tokia silpna ir pažeidžiama, o juk aš geriausia. Vis trokštu to ko negaliu gauti. Tik dėl to, jog galiu žūti pasirinkau tokį gyvenimą ir likimas šaiposi iš manęs. Buvau pašauta ir maniau, kad mirsiu tačiau net ir mirtis neima manęs. Kokia ironija, niekam nereikalinga ir tai mane žlugdo dar labiau. Lietus nesiliovė, o aš buvau per daug silpna atsikelti todėl gulėjau ir meldžiausi, kad rytoj nebe pabusčiau.

Tikriausiai buvau praradusi sąmonę nes kai kažkas mane papurtė sunkiai pramerkiau akis, tačiau jos buvo per sunkios todėl vėl jas užmerkiau. Jaučiau siaubingą šaltį, nes visi mano drabužiai buvo šlapi, bet tuomet mane kažkas pakėlė ant rankų ir pradėjo nešti. Vos prieš akimirką drebėjau nuo šalčio, o dabar vos galiu kvėpuoti nes karštis pradėjo deginti mano odą.

-Lėja? Lėja ar girdi mane? - Vyras mane paguldė ant lovos ir švelniai papurtė. -Ji siaubingai karščiuoja, - atitraukęs rankas nuo mano kaktos suriko jis. -Amanda, kviesk daktarą. -Suriko vyras ir aš suvokiau, kad tai Rajanas.

Amanda paskambino gydytojui. Jos balsas buvo išsigandęs ir ji greitai išbėrė žodžius. Aiškiai suvokiau kas vyksta, bet atmerkti savo akis ir pažvelgti į juos neturėjau jėgų. Žinojau, kad jie nerimauja, bet karštis buvo per daug didelis, jog sugebėčiau su tuo kovoti ir atmerkti sunkias savo akis.

-Po velnių kur Džeikas? -Suriko Amanda ir jos batelių garsas dingo už durų.

Visai nenorėjau į tai įvelti ir Džeiko, tačiau šią akimirką man niekas nerūpėjo kaip tik nustumti tą karšti arba dar geriau tiesiog numirti, kad viskas pasibaigtų. Garsai vis stiprėjo ir aš suvokiau, kad Amanda šaukia ant Džeiko. Ir štai jie ir vėl visi mano kambaryje, o aš troškau nors minutės ramybės.

-Kur po velnių tu buvai? -Griežtai paklausė Rajanas ir aš pajutau, kad jis atsikelia nuo mano lovos. -Turėjai ją prižiūrėti, o ne prisigerti iki sąmonės netekimo.

-Ji buvo su mumis, - atkirto Džeikas tačiau tuomet pasigirdo kitas keistas garsas ir aš suvokiau, kad kažkas kažkam trenkė.

-Ji buvo su jumis, bet kažkodėl visą naktį praleido sode ir pramirko lietuje. O tu dulkinaisi su kekše vietoj to, kad prižiūrėtum Amelija.

Džeikas gavo antausį arba nuo Amandos arba nuo Rajano. Visai netroškau jam pakenkti, kokia aš kvaiša ir kurių galų visą naktį pramirkau lietuje? Tačiau aš troškau mirties ir dabar tas karštis kaip tik mane ir žudė.

Vėl buvau užsnūdusi, o gal be sąmonės, nė nežinojau. Bet kai atmerkiau akis jau jaučiausi kur kas geriau. Kambaryje buvo tamsu, tačiau ant fotelio išvydau žmogystą kuri nė nekrustelėjo. Lėtai ištiesiau ranką ir įjungiau stalinį šviestuvą ir vaikinas akimirksniu atmerkė savo akis.

Džeikas sėdėjo fotelyje ir akimirksniu atsistojo. Pasijutau prastai nes per mane jam kliuvo. Vaikinas prisiartino prie mano lovos ir atsisėdęs ant krašto pažvelgė į mane. Norėjau susigūžti ir vėl miegoti, tačiau regis karštis dingo, nors vis dar jaučiausi ganėtinai silpna. Užsimerkiau vos tik vaikino ranka pakilo, tačiau jis tik uždėjo savo delną man ant kaktos ir patikrino ar vis dar karščiuoju.

Atmerkiau savo akis ir įsistebeilijau į Džeiką. Vaikinas atrodė pavargęs ir vis dar smirdėjo alkoholiu. Regis po pokalbio su Rajanu ir Amanda jis visą laiką buvo čia. Jo plaukai buvo susivėlę ir susiriebalavę, akys patinusios, jaučiau, kad nuo vakarykštės dienos jam pagirios tačiau bijojau išsižioti ir ką nors pasakyti.

-Atleisk, - sušnabždėjo jis. -Dėl visko kaltas aš.

-Tai ne tavo kaltė, kad aš tokia kvaila. -Nusijuokiau ir pajutau skausmą savo galvoje ir pradėjau trinti savo smilkinius.

-Tu išėjai po mūsų pokalbio ir blogiausia, kad aš nė neprisimenu ką tau pasakiau.

Likau nustebusi jo žodžių. Jis tikrai nepamena apie ką mudu kalbėjomės? Gal būt taip ir geriau, nenorėjau ką nors sakyti todėl vėl atsiguliau ir užsiklojau antklodę iki pat smakro. Tačiau vaikinas ją atitraukė ir privertė pažvelgti į jį.

-Mel, ką aš pasakiau tokio, kad tu norėjai.. -Jis nutilo nebaigęs sakinio.

-Tai nesvarbu, - pasukiojau sustingusį kaklą ir ištiesusi ranką paliečiau jo paraudusį skruostą. - Nesuprantu, - numykiau ir jis nesuvokdamas apie ką kalbu kilstelėjo antakį. -Kodėl jie tau trenkė? Juk tu esi jų tikras sūnėnas, o aš.

-Mel, tu jiems rūpi. Man irgi, buvau tikras kvailys, atleisk.

-Jaučiuosi pavargusi, o tau tikrai reikia dušo. -Atsidusau ir jis šyptelėjo, tačiau aš nusisukau ir užmerkiau akis. -Palik mane viena, Džeikai. - paprašiau ir vaikinas atsistojo ir išėjo iš mano kambario.

Nuriedėjo kelios ašaros tačiau daugiau neleidau nei vienai nuriedėti. Per mane Džeikas susipyko su Amanda ir Rajanu. Jie dėl manęs iš tiesų jaudinosi, o aš kvailė sugebėjau dar susirgti ir regis rimtai. Vis dar negalėjau normaliai kvėpuoti, nebebuvo taip karšta tačiau vis dar jaučiausi silpna todėl pabandžiau užmigti, bet nesisekė. Prasivarčiusi dešimt minučių išgirdau kaip durys ir vėl atsidaro ir kažkas įeina. Gal būt jeigu apsimesiu mieganti tas kažkas išeis? Nereikėjo būti aiškiaregiu, kad suprastum kas tas žmogus. Aišku kaip diena, kad tai Džeikas. Vaikinas prisiglaudė prie manęs ir apkabinęs prisitraukė į savo glėbį. Jaučiausi saugi tačiau nenorėjau taip jaustis, nes vėliau tas saugumo jausmas išnyks taip pat greitai kaip ir atsirado. Tačiau nesipriešinau ir užmigau kur kas greičiau negu tikėjausi.