Amelijos gyvenimas buvo sunkus, patirtos traumos skandino ją vienatvėje ir ašarose. Ji nebematė prasmės gyventi, bet pati bijojo viską nutraukti. Ji laukė, kol viskas pasibaigs savaime. Bet vienas neatsargus žingsnis ir jie ateina jos.
Vos per vien...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Šiandien įpatinga diena. Džiaugiausi vysą rytą ir vis mąsčiau kaip man apsirenkti. Ir vis dėl to, kad būtų patogiau apsimoviau laisvas kelnes ir paprasta ant šleikučių palaidinę. Užsimečiau ant viršaus švarkelį ir su puikia nuotaika išvažiavau į centrą. Džeiko dėka vairuoju prabangų juoda BMW automobilį. Nors labiau mėgau raudoną, bet galiu pasitenkinti ir tokiu automobiliu. Dabar galėjau gauti tai ko niekada neturėjau ir dėl to jaučiausi laiminga. Atrodo visas pasaulis priklauso tik man ir aš galiu padaryti viską, nes aš geriausia.
Susistikau su Amanda kuri mane iš karto nusivedė į rūsį kur vyko mano vakarykštės pratybos. Šiandien vyko kitos komandos pratybos kurios buvo lygiai tokios pat kaip vakar. Tas pats scenarijus, tačiau šį kartą viskas vyks kur kas ilgiau. Džiaugiausi, kad įvykdžiau savo užduotį ir man nebereikės žaisti toliau, tačiau kai išvydau kur mane Amanda nusivedė sutrikau.
-Ar gi neturėčiau būti pratybose? –Kilstelėjusi antakius pasiteiravau ir ji privedė mane prie kėdės.
-Taip atrodydama negali dalyvauti.- Paaiškino ji.
Atsisėdau į kėdę ir prie manęs priėjo moteris maždaug trisdešimties metų. Tamsūs ilgi juodi plaukai ir rudos akys. Ji vilkėjo lengvą ryškiai geltoną suknelę ir apžiūrėjusi mane susimąstė. Tuomet metė žvilgsnį į Amandą ir kai ji linktelėjo išrišo mano plaukus.
-Ką darot? –Sutrikau aš ir moteris uždėjo ant manęs peršviečiama skraistę, kad plaukai neužkristu man už drabužių. –Nenurėžkit jų labai.
-Nesijaudink, atrodysi nuostabiai, -ištarė ji su airišku akcentu.
Tuo tarpu kol moteris kurios vardas Lola tvarkė mano plaukus, Amanda supažindino mane su užduotimi. Atrodo paprasta, tačiau kai išdėstė viską pasijutau kaip maža mergaitė. Viskas vyks čia, rūsyje su man pažystamais asmenimis ir kiek vienas turės po savo role šiame spektaklyje kuris nulems mano pasiruošimą.
Turėsiu nueiti į barą kuriame bus narkotikų prakeivis su savo keliais apsaugininkais. Man tiesiog reikės iš jo išgauti informacija, reiks pasitelkti visus įgūdžius ir visą savo grožį, kad suviliočiau keturiasdešimt ketverių metų agentą Trojų. Man tik reikės nepastebimai ištraukti iš jo kišenės mobilųjį ir nueiti į tuometą perkopijuoti jo sim kortelę ir grąžinti jam dar nesuvokus ką padariau.
Agentas Trojus nežino kokio man reikia daikto ar informacijos todėl bus lengviau, tačiau kažkodėl pradėjau jaudintis. Tačiau taip lengvai ir paprastai susitvarkiau vakar jog šitai turėtu būti vieni juokai, anaiptol taip nebuvo, tačiau turėjau susivaldyti.
Kai Lola baigė su mano plaukais Amanda nusivedė mane toliau ir aš išvydau šimtus pakabų su drabužiais, dabar pasijutau tarsi nuosavame prekybos centre. Kadangi jau visi buvo įsitikinę, kad juoda spalva man tinka labiausiai, pasiėmiau trumpą juodą suknelę ant petnešėlių, tačiau Amanda ištiesė man raudoną. Trumputė raudona suknelė be petnešėlių puikiai prigludo prie mano kūno ir... Aš tikrai neturiu krūtinės, po galais. Tačiau Amanda to per daug nesureikšmino, sakė, kad kai tik sulauksiu septyniolikos bus galima daryti plastinę operacija. Nebuvau nusistačiusi prieš tokias operacijas, bet iš ties bijojau.
Kai jau buvau pasiruošusi atsistojau priešais veidrodį ir nustebusi netekau žado. Atrodžiau vyresnė ir kur kas gražesnė. Mano ilgi plaukai sukosi didelėmis garbanomis, o galai buvo truputį pašviesinti. Ryškiai tačiau ne per daug paryškintos akys kurios dabar buvo žydros nes įsidėjau lęšius. Ryškiai rausvos lūpos ir skaistus veidas ant kurio nesimatė nei spuogelio ar dėmelės. Raudona suknelė rėžė akį ir paryškino mano liekną figūrą bei riestą užpakalį ir klubus.
Jaučiausi taip tarsi žiūrėčiau ne į save. Buvo kartu keista ir nejauku. Džiaugiausi, kad pasikeičiau tačiau tai nepridėjo pasitikėjimo savimi.
-Pasiruošusi? –Palietė mano ranką Amanda ir aš lėtai linktelėjusi atsisukau į ją. –Atsimink, tau tereikia paimto jo mobilųjį ir perkelti jo sim kortelės duomenis į savo telefoną, paprasta. –Vėl linktelėjau.
Iš jos lūpų tai skambėjo labai paprastai ir įtikinamai, tačiau aš žinojau, kad paprasta tikrai nebus. Trojus manęs nematė jis jau buvo baro viduje ir kalbėjosi su kitais, tuoj prasidės spektaklis, o aš bandžiau susikaupti.
Kai Amanda liepė eiti atvėriau duris ir patekau į tikrą barą su tikrai žmonėmis, barmenu bei tikrais alkoholiniais gėrimais. Trojus sėdėjo prie baro kartu su dar keliais vyrais. Jį pastebėjau iš karo, bet jis ne, nes sėdėjo nusisukęs ir kalbėjosi su jaunu barmenu kuris man buvo labai matytas. Skambėjo vos girdima muzika, todėl uždariau duris ir grakščiai prisiartinau prie baro ir pasilenkusi stengiausi per daug nepanikuoti.
-Ko norėtumėt? –Paklausė barmenas ir aš susimąsčiau.
-Martinio, - leptelėjau pirmą pasitaikiusį žinoma alkoholinį gėrimą.
-Čia ne restoranas panelyte, - atkirto barmenas. –O baras.
-Mergina nori martiniu, jeigu neturi suplak jai ką nors arba suplaksiu tai iš tavęs. –Pagrasino Trojus ir pažvelgė į mane. Akimirką jis nustebo ir negalėjo patikėti, kad tai ta pati šešiolikametė Lėja. –Šiandien tikriausiai man pasisekė, - išsišiepė jis ir rankos mostu paliepė savo sėbrams pasitraukti į šalį.
-Jūsų kokteilis, - nedrąsiai ištarė barmenas ir aš paėmiau taurę.
-Matai, o dar sakei, kad neturi martinio. –Leptelėjau ir atsisukau į vyrą kuris net neketino slėpti savo susižavėjimo manimi.
Trojus nebuvo labai aukštas tačiau turėjo gerus raumenis ir ištreniruota kūną. Kartą su juo treniravausi ir jis davė kelias pastabas. Tikrai geras ir rūpestingas vyras kuris turėjo šeimą, žmoną ir dukrą kuriai penkeri. Vyrui buvo virš keturiasdešimt, tačiau jo tamsūs ir vešlūs juodi plaukai jį pajaunino ir dar tos didelės rudos akys. Esu tikra jo amžiaus moterys tiesiog alpsta, tačiau ne aš. Aš negalėjau nustumti to fakto, kad jis turi žmona ir vaiką. Negalėjau su juo koketuoti ir bendrauti.
-Ir kas atlydėjo tokią nuostabią būtybę į šią vietą?
Turėjau meluoti, ką nors sugalvoti pasakyti, ką nors įtikinamo, bet negalėjau pratarti nei žodžio kol galiausiai susivaldžiau ir išspaudžiau šypseną.
-Pasidarė nuobodu, - leptelėjau patį blogiausią pasiteisinimą. –Nors tiesa pasakius maniau, kad rasiu savo žaisliuką. –Ši kartą pasitaisiau ir Trojus patikėjo.
Prisitraukiau arčiau jo ir man tik reikėjo įkišti savo ranką jam į švarko kišenę ir ištraukti mobilųjį, bet tai nebus taip paprasta.
-Ar radai jį? –Jis palinko arčiau manęs ir man pasidarė sunku, aš supanikavau. Kūną užliejo šaltas prakaitas, galėjau jį pabučiuoti ir sumažinusi jo budrumą ištraukti mobilųjį tačiau paskutinę akimirką atsistojau ir pasitraukiau nuo jo toliau.
-Aš negaliu, - sušnabždėjau tačiau esu tikra visi girdėjo.
Išsijungė muzika ir atsivėrė durys. Man net nereikėjo atsisukti, kad sužinočiau, kas už manęs. Aš susimoviau.
