Žaidimo pradžia 1 (✔️)

55 Dalis

Kai atmerkiau savo akis suvokiau, kad kažkas mane išplėšė iš mirties. Nejučia nuriedėjo ašarą ir aš vėl užsimerkusi giliai įkvėpiau ir oras skaudžiai suraižė mano plaučius. Skaudėjo pilvą ten kur buvau pašauta ir deja vėl likau gyva. Jau antrą kartą mane ištraukia iš mirties gniaužtų ir kodėl? Tam, kad dar pasikankinčiau. O juk maniau, kad viskas baigta, kad dabar tikrai liksiu mirusi, bet imu manyti, kad aš nemirtinga, arba mirtis šaiposi iš manęs ir nori dar pakankinti šiame supuvusiame pasaulyje.

Kai pagaliau nustojau savęs gailėtis atmerkiau akis ir kokią minutę žvelgiau į kambarį kuriame gulėjau. Buvau baltoje palatoje, bet visur buvo pristatytos gėlių puokštės kurios keistai ramino ir aš nejučia šyptelėjau. Vis dėl to kažkas labai stipriai pasistengė, kad pakeltų man nuotaiką ir tam žmogui pavyko, nes dabar jaučiausi truputį geriau.

Tačiau po geros valandos į mano palatą įėjo gydytojas ir nustebęs, kad jau pabudau pradėjo mane apžiūrinėti. Pasirodo jie mane atgaivino tik su elektros šoku iš trečio karto. Ir aš buvau teisi, jie mane prikėlė iš mirties. Liūdna, bet regis dar turėsiu truputį pagyventi. Kai gydytojas išėjo sulaukiau dar kelių lankytojų ir nustebusi žvelgiau į princą kuris buvo su raudonplaukę mergina. Vaikinas iš karto prisiartino prie mano lovos ir paėmė į savo delną gležną mano ranką.

-Tu nė neįsivaizduoji koks aš esu tau skolingas, - šyptelėjo vaikinas ir atsisėdo ant laisvos kėdės. -Tu paaukojai gyvybę dėl manęs. Gali prašyti bet ko, ko tik tavo širdis geidžia.

-Noriu retkarčiais atostogų tavo rūmuose, - nusijuokiau ir vaikinas nė nedvejodamas linktelėjo.

-Būtinai tavęs lauksiu. -Jis pasisuko į savo merginą ir ištiesė jai savo ranką. -Arijiela, čia mano gelbėtoja Mel. -Pristatė jis ir mergina man nusišypsojo.

-Esu tau dėkinga, kad išgelbėjai jo gyvybę. -Ji nuoširdžiai nusišypsojo, o aš sugebėjau išspausti tik vypsnį.

-Dariau tai kas būtina, - švelniai ištariau ir nusukau savo akis nuo jos. -Iš kur čia tiek gėlių?

-Buvai užsiminusi, kad tau patinka gėlės, bet niekas tau jų nedovanoja. -Jis apdovanojo mane savo šypsena ir aš nejučia taip pat šyptelėjau.

-Ačiū, - sušnabždėjau ir padėjau galva ant pagalvės.

-Na mums jau laikas, jau pranešiau tėvui apie Arijiela jis davė leidimą jai pasipiršti.

-Smagu girdėti, - linktelėjau.

-Kristijanai, gal gali manęs palaukti už durų? Norėčiau kai ką pasakyti Mel.

Vaikinas linktelėjo ir atsisveikinęs dar kartą padėkojo ir pasakė, kad lauks manęs savo rūmuose bet kuriuo metu nes aš esu ypatingas svečias kuris išgelbėjo jo gyvybę. Džiaugiausi, kad sugebėjau jį apsaugoti, o taip pat nenuvyliau ir Viktoro kuris manimi tikėjo.

Vos tik Kristijanas išėjo, mergina vėl prisiartino prie manęs ir savo žaliomis akimis tyrinėjo kiekvieną mano kūno centimetrą. Akimirką pasijaučiau tarsi ji mane skenuotų ir tuomet prisiminiau, kad ji psichologė, o tokių žmonių aš visada vengdavau.

-Tu kažkada turėjai gyvenimą, bet dėl kažkokių priežasčių pasirinkai pavojų kuris gali tave bet kurią akimirką pražudyti.

-Klysti, - paprieštaravau. -Aš niekada neturėjau gyvenimo.

-Dėl to ir bandai nusižudyti?

-Aš per silpna nusižudyti, - patvirtinau ir ji nenoriai papurtė galvą.

-Lysdama po kiekviena kulka nors ir bandai apsaugoti tau svarbų asmenį tai savotiškai prilygsta savižudybei. -Atkirto ji ir aš susiraukiau. - Viduje jautiesi mirusi, tačiau kabiniesi į gyvenimą.

-Kodėl manai, kad kabinuosi?

-Todėl, kad tu vis dar gyva. -Atkirto ji ir aš nusukau savo žvilgsnį.

-Atleisk, nors tu ir esi Kristijano mergina, man nepatinka, kad kišiesi į mano gyvenimą.

-Aš nesikišu, tik pasakau savo nuomonę kaip atrodo iš šalies.

-Ačiū, - vyptelėjau. -Esi tikrai nuostabi, jeigu sugebėjai sužavėti tokį storžievį.

-Na, - sukikeno ji. -Jis moka būti dėmesingas ir gana atkaklus.

Linktelėjau ir mergina atsisveikinusi išėjo, o aš patogiai įsitaisiau ir tikėjausi, kad šiandien daugiau lankytojų nebe susitiksiu. Aišku buvo atėjęs gydytojas pakeitė man vaistus, tačiau skausmas buvo didžiulis. Pasirodo esu alergiška raminamiesiems todėl niekas man jų ir nesuleido. Aišku skausmą numalšintų, bet tuomet reikėtų malšinti ir temperatūrą bei karščiavimą. Jau ir taip kelias adatas turėjau įsmeigtas į savo riešą tikrai netroškau dar ir raminamųjų nuo kurių man pablogės.

Neketinau čia sėdėti kelias dienas, o juo labiau savaites, todėl išlipau iš lovos ir prie durų mane pasitiko du ginkluoti apsauginiai. Pasirodo Viktoras pasimokė nuo pirmo mano pabėgimo, todėl sustiprino apsaugą. Neliko nieko kito kaip tik tūnoti palatoje, bet tuomet mane aplankė Džeikas.

Vaikinas atvėręs duris nužvelgė mano palatą ir pastebėjęs, kad pabudau prisiartino prie kėdės ir atsisėdo šalia. Mačiau iš jo akių koks jis pavargęs tačiau šią akimirką visai netroškau kalbėtis.

-Kaip jautiesi? -Paklausė tamsiaplaukis ir aš sugebėjau tik linktelėti. - Kai tave radau sode jau buvai netekusi sąmonės, - sušnabždėjo jis ir nulenkė savo galvą. -Maniau jau esi mirusi... -Ties čia jo balsas užlūžo ir Džeikas giliai įkvėpė, o aš įdėmiai jo klausiausi. -Iš karto atvyko gydytojai ir pradėjo tave gaivinti. Buvai netekusi daug kraujo, o žaizda buvo gili. Jiems nepavykus jie panaudojo elektros šoką, tris kartus.

Jis nutilo ir man pasidarė sunku kvėpuoti. Džeikas visada manimi rūpinasi, jis visada šalia manęs, o aš išsidirbinėjau kaip maža mergaitė. Giliai įkvėpusi paliečiau vaikino ranką ir kai jis pakėlė savo galvą šyptelėjau.

-Tu buvai mirusi, - jo akyse pasirodė ašaros.

-Atleisk, - sušnabždėjau. - Aš nenorėjau su tavimi pyktis.

-Žinau, - pertraukė mane. -Kartais pamirštu, kokia tu isterikė, - vyptelėjo ir aš nesmarkiai kumštelėjau jam. -Labai tave myliu, Mel. Tu nė neįsivaizduoji koks jausmas kas kart matyti tave vos ne merdėjančią.

- Juk žinai, kad nepasikeisiu.

-Žinau, dėl to tave visada ir saugosiu. - Jis pakštelėjo man į kaktą ir atsitraukė. -Prie palatos apsauga, kad nebandytum išsmukti, aišku?

-Manai tai mane sustabdys? - Šyptelėjau.

-Pažiūrėsim, - atkirto jis ir išėjo iš palatos.

Neketinau čia likti, Džeikas turėjo susivokti, kad bandysiu sprukti ir jis turėjo žinoti, kad man pavyks. Galbūt šį kartą jis manė, kad tie vaikinai mane sulaikys? Tačiau jau turėjau planą ir kai į mano palatą atėjo seselė pradėjau jos maldauti, kad suleistų man raminamųjų nes nebegalėjau tverti to siaubingo skausmo. Mergina po ilgo įkalbinėjimo galiausiai sutiko ir kai jau ketino man į riešą suvaryti adatą akimirksniu išplėšiau jai iš rankų švirkštą ir suleidau jai į ranką. Užspaudusi merginai burną lėtai atrėmiau ją į sieną ir pati nušokusi nuo lovos greitai išsitraukiau adatas iš savo rankų.

Man reikėjo paskubėti, nes vyrai gali pradėti įtarinėti ką nors. Todėl nurengiau merginos drabužius ir šiaip ne taip paguldžiau ją į savo lovą, o pati apsirengusi jos drabužiais išėjau iš palatos tarsi būčiau tik paprasta seselė. Bijojau, kad vaikinai gali mane atpažinti, bet regis jiems tai nebuvo itin įdomu stovėti ištisas dienas prie mano palatos, todėl nelabai kreipė dėmesį į šlūbčiojančią seselę kuri nusileido žemyn ir patraukė į stovėjimo aikštelę. Šį kartą gulėjau ligoninėje, tikriausiai mano sužeidimai buvo kur kas rimtesni negu maniau.

Vos tik nusigavau į aikštelę susiradau taksį ir paprašiau, kad mane nugabentų į mano butą. Labai tikėjausi, kad niekas manęs nepastebės bent jau kelias dienas. Tačiau esu tikra tos seselės pasiges po kelių valandų, o tuomet prasidės mano paieškos. Vos tik atsiradau prie savo buto suvokiau, kad neišsisuksiu, nes Džeikas mane jau perprato. Vos tik atvėriau duris suvokiau, kad vaikinas mano miegamajame žiūri televizorių, o aš atsidususi pakeičiau savo durų kodą, kad daugiau jis čia nebe įsilaužtų. Na va atrodo turėsiu gana įdomią naktį, ar ne?