Žaidimo pradžia 1 (✔️)

63 Dalis

Pramerkiau savo sulipusias akis nes man buvo beprotiškai karšta. Atrodė, kad tas karštis mane dusina ir neleidžia įkvėpti oro, o tai ką pavykdavo įkvėpti strigo mano plaučiuose ir raižė juos tarsi bandytų ištrūkti. Norėjau sušukti Džeiko vardą, tačiau neišėjo nė menkiausias garsas. Norėjau atsisėsti tačiau suvokiau, kad to padaryti neišeis nes mano rankos buvo pririštos prie lovos. Kur po velnių aš atsidūriau? Pradėjau mirksėti ir dairytis, tačiau buvau kažkokiame kambaryje kuris buvo tikrai didelis, ir pilnas daiktų. Maniau, jog esu viena, bet kažkas prie salo sutraškėjo ir mano žvilgsnis nukrypo ten.

Ten sėdėjo vaikinas ir pastebėjęs jog pabudau pats pakilo nuo kėdės ir pradėjo artintis prie manęs. Aš bijojau, nes maniau, kad šis vaikinas taip pat mane primuš, o juk galėtų tiesiog išsitraukti ginklą ir užbaigti mano kančias, bet kadangi esu lovoje jis tikrai pirmiau manimi pasinaudos. Nuo tokios minties pajutau kaip akys pradeda drėgti, tačiau ašaros neišriedėjo iš mano akių. Aš stipri, aš su tuo susitvarkysiu ir abejoju ar dar kas nors sugebėtų mane dar labiau sulaužyti negu jau esu sulaužyta viduje.

Vaikinas atrodė iš ties seksualus, šviesiai rudi plaukai kurie styrojo į visas puses ir ryškiai žalios akys. Nežinau kodėl, bet jo akys atrodė iš ties gražios. Ir tuomet prisiminiau kas nutiko. Krūptelėjau kai vaikinas atsisėdo šalia manęs ir troškau kuo toliau nuo jo pabėgti. Dabar jau viskas aišku, kodėl aš karščiuoju, tas idiotas suleido man raminamųjų nuo kurių man prasideda alergija ir pakyla karštis. Tačiau jis buvo ganėtinai man geras, jis sustabdė tą vaikiną kuris galėjo mane ir mirtinai užtrankyti, bet kodėl jis taip padarė? Kodėl jis paliko mane gyvą po to ką sužinojo apie mane?

-Tu karščiuoji, - staiga pertraukė mano mintis vaikinas ir aš suvokiau, kad jis laiko savo ranka ant mano kaktos.

-Man alergija, asile. -Sušnypščiau užsikirsdama ir nusukau galva nuo jo. -Gal galiu gauti vandens?

Vaikinas atsistojo ir grįžo prie savo stalo. Stebėjau kaip jis įpila į stiklinę vandens ir tuomet prisiartinęs pridėjo stiklinę prie mano lūpų. Pasijaučiau truputį geriau kai vanduo nuplovė mano gerklę, tačiau man vis dar buvo beprotiškai karšta ir silpna.

-Atrišk mane, - paliepiau jam ir vaikinas sukikeno.

-Antrą kartą manęs neapgausi, - atsitraukęs jis kažkam paskambino ir vėl grįžo prie manęs.

Tylėjau nes neketinau su juo kalbėtis. Kažkas dar įėjo į kambarį ir aš nužvelgiau smulkutę merginą tamsiais plaukais ir ryškiai raudona suknele. Ji savo delne turėjo kelias tabletes kurias padavė nepažįstamam vaikinui ir nužvelgusi mane šyptelėjo. Negalėjau patikėti savo ausimis, kai jis pasakė merginai, kad turi numušti man karštį nes neketina manęs čia laikyti iki vakaro. Palauk dabar rytas? Nustebusi apsižvalgiau, bet kambarys skendėjo prieblandoje, o užuolaidos čia buvo užtrauktos, tačiau čia kažkas buvo ne taip. Kodėl jie pirma mane pagrobia, o tuomet kaip niekur nieko paleidžia?

-Amelija, - ištarė vaikinas mano vardą ir parodė į dvi tabletes. -Įsižiok.

-Nė neketinu, ir mano vardas Mel. -Atrėžiau ir sunkiai atsidusau.

-Nagi, neketinu tavęs nužudyti, - vyptelėjo jis apnuogindamas savo baltus dantis. -Man tik reikia numušti tau karštį.

-Nesielk taip lyg aš būčiau mažvaikė, - sumurmėjau ir troškau užmerkti akis ir nors truputį užmigti.

-Paklausyk, tavo temperatūra aukšta, jeigu jos nenumušim tu gali mirti.

-Gal taip net gi geriau?

-Taip, nieko keisto, kad esi mažvaikė tau juk tik šešiolika.

-Septyniolika, -susiraukusi pataisiau.