Žaidimo Pabaiga 2(✔️)

1. Dalis

Kai atrodo, kad jau dabar gali gyventi ilgai ir laimingai, atsitinka kažkas blogo ir tavo gyvenimas vėl nebetenka spalvų. Aš patikėjau, kad galiu būti laiminga, patikėjau, kad visi blogi žmonės jau sėdi už grotų, o tie kurie kenkė, pasitraukė į šalį. Bet tai tebuvo iliuzija kuri po truputį išlindo į paviršių ir dabar aš vėl troškau mirties. Kaltės jausmas užgulė pečius, vaikino melas, draugų mirtys, ir bandymas išgelbėti tuos kurie nenori būti išgelbėti. Viskas ir vėl nusidažo juodai ir tuomet supranti, kad gyvenimas - sumauta kalė.

Aš Amelija Lander, devyniolikametė mergina kuriai buvo leista prisijungti prie vieno didžiausio saugumo centro agentų. Šešiolikametė paauglė kuri buvo pasiryžusi mirti, nes kentėjo per daug, buvo išgelbėta, bet ar tikrai? Kai susimąstau, dabartinės problemos buvo kur kas sunkesnės ir jos sunkiai užgulė mano pečius. Gal buvo geriau likti toje klinikoje ir galiausiai numirti. Vis svarstau, kuo gi aš patraukiau Viktoro dėmesį, kad jis leido šešiolikamečiui vaikui prisidėti prie stovyklos. Buvau jauniausia, mažiausiai patyrusi, bet tikriausiai vienintelė kuri neturėjo ko prarasti. Galėjau net ir gyvybę paaukoti, nė nesudvejodama. Gal būt dėl to jis pasirinko mane?

Neigčiau jeigu sakyčiau, kad nebuvo gražių akimirkų. Patyriau tiek daug, tačiau kiekviena šypsena, kiekvienas džiaugsmo trupinėlis man vis suteikdavo naujų vilčių ir svajonių, kad viskas gali būti kitaip. Aš patikėjau laiminga pabaiga, patikėjau, kad nieko blogo nebegali nutikti, kad viskas liko tik praeityje, ir tuomet tai įvyko. Nuaidėjęs sprogimas saugumo centre nusinešė trisdešimt šešias gyvybes, ir liko daugiau nei šimta sužeistų. Keista, jog susprogo visas mano aukštas kuriame turėjau būti ir aš. Tik vietoj to, kad ten būčiau, pasilikau pas Maksą su kuriuo turėjau išsiaiškinti savo santykius. Turėjau išeiti vos tik sužinojusi, kad jis nenustos daryti to ką darė ankščiau. Kiekvieną kartą jam sugulus su vis kita moterimi jaučiausi išduodama. Nesvarbu, kad tai tebuvo darbas, aš sugebėdavau savo užduotis įvykdyti ir be to, kad gulčiau į lova.

Krūtinėje pajutau dūrį, susikaupusios ašaros ketino išriedėti, bet aš pažvelgiau į skaistų dangų kuriame švietė saulė. Ji kaitriai kepino mano odą, o aš stengiausi pasislėpti po skėčiu, vargiai tai padėjo. Galėjau degti joje, nes būtent to ir nusipelniau. Kaltė - ji graužė mane iš vidaus lyg koks kirminas, jaučiausi per daug supuvusi ir ne be reikalo taip jaučiausi. Žuvo daugiau negu pusė mano klasės, tarp jų ir Sofija kuri nešiojo Džeiko kūdikį. Kas įvykdė sprogimą buvo akivaizdu. Turėjau susiprasti, kad Aleksandras vis tiek pasieks savo. Jis pabėgo iš saugumo kalėjimo būtent tą vakarą kai viskas ir susprogo.

Atsidusau ir ištiesusi ranką paėmiau dar vėsų nealkoholinį kokteilį. Jau visus tris mėnesius sėdžiu Havajuose, paplūdimyje ir kaitinuosi saulėje. Atrodo tobulos atostogos jeigu ne tas, bet... Anaiptol tikrai ne atostogauti čia atvažiavau, o prižiūrėti Džeiko. Vaikinas diena iš dienos skandino save alkoholyje ir kitų merginų glėbyje. Man viso to buvo per daug, bet raginau save išlikti stipriai ir nepasiduoti. Visas skausmas augo lyg piktžolės mano krūtinėje ir tik buvo laiko klausimas kada viskas susprogs.

Pastačiusi stiklinę atsistojau ir apsižvalgiau. Džeikas negrįžo jau penkiolika minučių, tiek jam daviau, kad nusigautu iki baro ir vėl grįžtu čia. Viso labo tik penkios minutės, ir jis žinojo, kad jam nepasirodžius, eisiu ieškoti aš ir tai iš ties geruoju nesibaigs. Užsirišusi melsvos spalvos skarele ant klubų, pastvėriau savo rankinę ir pradėjau eiti per birų smėlį link baro. Į šią paplūdimio vietą galėjo patekti tik elitas, arba labai svarbūs asmenys. Nebuvau elitas ar svarbi, tiesiog turėjome pinigų, o tai viską keičia. Todėl ir galėjai be vargo įsigyti alkoholio, nes tu pats atsakingas už savo veiksmus, o aš jaučiausi atsakinga už Džeiką.

Prie baro grojo muzika ir buriavosi nemažai žmonių. Neilgai trukus pastebėjau Džeiką atsirėmusi į apvalų staliuką, o šalia jo išvaizdi brunetė ilgais rudais plaukais. Ryškus raudonas maudymosi kostiumėlis iš ties rėžė ne vieno vyro dėmesį, o iškilusi krūtinė kurią vos dengė raudonas audinys tik dar labiau kaitino aistras. Bet man viso to jau buvo per daug. Jis net nesivargino grįžti pas mane, todėl ir aš neketinau elgtis gražiai.