Žaidimo Pabaiga 2(✔️)

10 Dalis

Grįžau į saugumo centrą norėdama susipažinti artimiau su būsima savo komanda, tačiau vietoj to man davė užduotį. Nebuvau prieš, tačiau toks mėtymas man visai nepatiko. Nejaugi jie negalėjo palaukti bent jau iki ryto? Aš ir taip vos pastovėjau ant kojų kurios menkai mane laikė, o aukštakulniai trynė pėdas. Taip ir norėjau juos nusimauti, bet sukandusi dantis klausiausi naujos užduoties kuriai buvau tinkamiausia kandidatė nes atrodžiau jauna.

Jiems reikėjo jaunai atrodančios agentės kuri galėtų susidraugauti su Mariela Gyjas. Jos tėvas mokslininkas kuris pagal turimus šaltinius planuoja susprogdinti pastatą kuriame manoma bus slaptas SGS (Saugumo gynybos skyrius) susitikimas.

Dabar skaitydama bylą žvelgiau į šviesiaplaukę mėlynake kuri visiškai nesišypsojo. Septyniolikos metų mergina augo tik su tėvu kurį matydavo labai retai. Jos motina Izabelė Gyjas per surengtą vyriausybės susirinkimą buvo pašauta saugumo agentų. Ataskaitoje buvo paminėta, kad moteris dirbo su nelegaliomis medžiagomis ir ketino panaudoti virusą, todėl buvo laiku nukenksminta.

Man visa ši situacija nepatiko. Moteris dirbo nusikalstamai organizacijai pavadinimu "Skorpionas" o dabar yra manoma, kad ir vyras į tai įsitraukė norėdamas atkeršyti už savo žmonos mirtį. Kas bus toliau? Keršys pati dukra už abu tėvus? Nors mano užduotis buvo gauti Marielos pasitikėjimą, bei pasitaikius galimybei nukenksminti jos tėvą, aš eilinį kartą norėjau padaryti atvirkščiai. Pati žinojau ką reiškia gyventi be tėvų, tai patyriau savu kailiu ir niekam to nelinkėčiau.

Kol peržiūrinėjau bylas man priaugino tamsius plaukus, todėl dabar ir vėl turėjau juos iki juosmens. Teko įsidėti rudus kontaktinius lęšius ir pasimatuoti kelias uniformas. Jos man buvo ne prie širdies, tačiau privačioje Herdono akademijoje tai buvo privaloma.

Agentas Metjų ir agentė Reina apsimes mano tėvais su kuriais turėsiu gyventi. Tai buvo įprasta, bent vienas ar keli agentai visada turėdavo būti šalia jeigu kiltų pavojus, bet man asmeniškai patikdavo dirbti vienai. Tik šį kartą pavojus buvo kur kas didesnis, galėjo nukentėti daugybę žmonių todėl leidau Rajanui išrinkti tinkamus agentus kurie pasirūpins kitu saugumu jeigu tik tam bus būtina. Visgi nujaučiau, kad agentai taip pat akylai stebės ir mane.

Kai baigė mane sutvarkyti pažvelgiau į veidrodį ir susiraukiau. Aš turėjau kirpčiukus kurie tiesa pasakius mane pajaunino dvigubai. Atrodžiau kaip penkiolikmetis vaikas. Nors viso labo man buvo tik devyniolika tikrai nesijaučiau suaugusi. Atsidusau ir pasitaisiau mėlynos spalvos lankelį ant savo galvos. Mano ranka nuslydo ant kaklo kur kabėjo auksinė grandinėlė. Mano ir Makso pirmų raidžių inicialai, norėjau ją nusiimti tą pačią akimirką kai suvokiau, kad tarp mūsų viskas baigta, bet nesugebėjau. Kad ir ką sakyčiau, aš vis tiek jį mylėsiu ir to jausmo niekas nepakeis.

- Kaip tu? - Prie manęs prisiartino agentė Reina. Tamsūs merginos plaukai buvo surišti į vieną kasą, o ryškiai raudonas kostiumėlis privertė mane nusišypsoti.

- Man viskas gerai, - tarstelėjusi nusisukau nuo atvaizdo ir sugniaužiau bylą. - Tai tik dar viena užduotis, nieko ypatingo.

- Bet tu esi ypatinga, - patikino ji ir uždėjo savo ranką ant mano peties. - Mes saugosim tavo užnugarį, gali būti dėl to tikra.

Linktelėjau nors ir troškau pasakyti, kad greičiau jau aš saugosiu juos. Tokia jau buvau, galėjau pasiaukoti dėl bet kurio, ir dabar tas jausmas tik dar labiau sustiprėjo, nes krūtinėje jaučiau kaltę dėl visko kas nutiko. O labiausia dėl Džeiko. Per mane jis neteko moters ir savo vaiko, aš sužlugdžiau jo gyvenimą.

Kol skridome iki Paryžiaus sugebėjau nusnūsti, todėl prabudusi nebesijaučiau taip prastai kaip pradžioje. Nors kojos ir buvo nutirpusios, o kaklą skaudėjo nes miegojau ne pačioje patogiausioje pozoje, tikėjausi atsistojus ant kojų prasimankštinti. Dabar mielai prabėgčiau kelis kilometrus, bet žvarbus Prancūzijos oras privertė stipriau suspausti palto galus. Nekenčiu žiemos.

Kol nusigavome iki juodo automobilio nušalau pirštus, o atsisėdusi gale pradėjau trinti savo rankas ir pūsti karštą orą. Čia su aukštakulniais ir trumpa suknele tikrai nepabėgiosiu. Todėl pamiršusi apie makiažą pasitryniau akis nes kontaktiniai lęšiai iš ties vargino ir suvokusi ką padariau tyliai nusikeikiau. Agentas Metjų kreivai pažvelgė į mane lyg tėvas į tikrą dukrą ir primerkęs savo akis vėl nudelbė jas į popierius. Tikriausiai skaitė bylas apie merginos tėvą, įdomu kas jį taip patraukė.

-Tavo vardas bus Hana Terison, - prabilo Metjų ir aš sutrikusi pakėliau savo vis dar skaudančias akis.

- Kodėl? Visada užtekdavo tik Lėjos, - truputį pasipiktinusi suraukiau antakius, bet vyras į mano nepasitenkinimą nekreipė jokio dėmesio. - O kas jeigu pamiršiu savo vardą?

- Pasistenk nepamiršti, - tarstelėjo akimirkai pažvelgdamas į mane. - Po pamokų keliausi iš karto į viešbutį.

- Ne, - šyptelėjusi pasitaisiau savo žalsvai balta languotą sijona ir nubraukusi į šalį juodas sruogas pradėjau žiūrėti pro langą. - Man ne penkiolika, - priminiau. - Esu tokia pat agentė kaip ir jūs.

- Esi nestabili, - tarstelėjo vyras ir aš akimirksniu pažvelgiau į abu agentus. - Skaičiau tavo užduočių ataskaitas, - ištarė jis vis dar vartydamas popierius. Visgi jis skaitė ataskaitas apie mane. Susiraukiau nes tai buvo tas pats kas įsibrauti į mano asmenine erdvę.

- Aš nestabili? - pakėliau balsą ir piktai dėbtelėjau į jį. - Aš galiu įvykdyti šią užduotį ir be jūsų pagalbos.

- Per daug nesipūsk, daryk tai kas tau liepta ir nepridaryk daugiau problemų. Pažadėjau Rajanui, kad tu nenukentėsi.

- Tai viskas dėl to?

- Lėja, gana. - Reina pakėlė balsą ir aš nuleidau akis. - Esi puiki agentė, bet visiškai negalvoji apie save. Prisiimi atsakomybę už tai ko nepadarei, leidiesi tave skaudinti žmonėms kurie buvo tavo draugai. Turi suvokti vieną dalyką. - Ji trumpam patylėjo, o aš pajutau besikaupiančias ašaras. - Kaltindama, bei žalodama save to nesutvarkysi.

Ji buvo teisi, bet kalbėti Reinai buvo lengva kai ji to nepatyrė. Skausmas krūtinėje pasidarė dar sunkesnis ir gilesnis ir aš nemokėjau su juo tvarkytis. Norėjau kam nors išsipasakoti, bet Džeikas manęs nekenčia, Maksui aš neberūpiu. Neturėjau draugų tik ne tokių su kuriais galėčiau kalbėtis apie viską. Aš visada būdavau viena ir tai nepasikeitė kai perėjau į saugumo centro agentūra. Aš vis dar viena.

Ilgai netrukus privažiavome ir penkių žvaigždučių viešbutį. Galėjau tik pasvajoti apie atskira kambarį, nes abu agentai buvo labai rimtai pasirengę mane stebėti bei kontroliuoti lyg tikri tėvai. Buvau įsitikinusi, kad man grįžus po šios užduoties Amanda nenuleis nuo manęs savo akių ir darys viską, kad tik aš pasijausčiau nors kiek mylima ir reikalinga. Tačiau tai mane erzino. Žmogus augęs be tėvų meilės, visada būnantis vienas negali pakęsti kai kas nors įkyriai pradeda kontroliuoti tavo gyvenimą. Būtent taip ir jaučiausi aš. Vienintelis žmogus kurį iš tiesų įsileidau, buvo Džeikas, tik deja jis pasitraukė.

Registratūra buvo iš ties stulbinama ir didžiulė. Kadangi nenorėjau daugiau stovėti atsisėdau ant prabangios kėdės ir nužvelgiau vyraujančias auksinę bei raudonas spalvas. Tamsus raudonas kilimas, auksiniais rėmais pagražinti paveikslai kuriuose buvo pavaizduota trylikto amžiaus portretai. Nuostabaus grožio sietynas kuris kabėjo virš registratūros ir jaunos merginos kurios nuolatos šypsojosi svečiams. Pastebėjusi kaip Reina pamoja man ranka tingiai atsikėliau ir nužingsniavau prie jos. Mūsų lagaminus jau nešė į kambarį todėl įėjome į liftą ir užsikėlėme į aštuntą aukštą.

Džiaugiausi, kad turėsiu bent jau savo asmeninę erdvę. Kambarys priminė butą, nes buvo dar du atskiri kambariai, vienas mano, o kitas Reinos su Metjų. Turėjau atskirą vonią todėl ketinau nusiprausti, tačiau pirmiausia reikėjo padėti išdėlioti aparatūrą.

- Čia sekimo ir pasiklausimo priemonė, - ištiesė man Reina mažą sagos dydžio aparatą.

- Nekenčiu tokių aparatų, - burbtelėjau ir leidau moteriai prisegti prie mano uniformos.

- Ji vis tiek ji nusiims, - tarstelėjo vyras ir aš vos matomai kilstelėjau lūpų kampučius į viršų.

- Pasistenk nenusiimti, - paliepė Reina. - O dabar gali pailsėti, tik nepramiegok, rytoj tavo pirmoji diena mokykloje.

Pavarčiau akis ir grįžau į savo kambarį. nė nenusirengusi kritau ant lovos, bet po kelių minučių visgi teko pakilti ir nusivalyti tą prakeiktą makiažą kuris buvo likęs. Dabar gailiuosi, kad sutikau vykdyti šią užduotį. Mieliau būčiau apmokiusi kalinius nei dirbusi su kitais agentais kurie mane stebi visa parą.