Žaidimo Pabaiga 2(✔️)

7 Dalis

Stovėjau prie vyriausybės labiausiai saugojamo kalėjimo ir laukiau pasirodančio Reno Valkerio kuris turėjo mane palydėti ir užtikrinti mano saugumą. Kelis kartus skambino Maksas, bet aš neatsiliepiau, tikriausiai vaikinas greitai čia atsidurs todėl vyliausi, agentas Renas paskubės atsivilkti pirmiau už jį.

Stovėjau atsirėmusi į prabangų Makso automobilį ir mąsčiau kaip turėčiau jam atsilyginti. Gal įbrėžti? O gal palikti griovyje? Visgi nusprendžiau nesugadinti jo mašinos, juk tai būtų vaikiška, o žaidimams aš neturiu laiko. Mano akys nukrypo į tvorą kuri buvo apvesta elektros srove. Kieme nieko nesimatė apart ginkluotų vyrų kurie įtariai žvelgė į mane. Nežinojau kaip čia su lankymo valandomis ir kaip žmonės turi susitarti, bet man čia pasirodė blogiau už kalėjimą.

Mane tokia vieta baugino, dabar suprantu kodėl Rajanas nenorėjo, kad keliaučiau viena. Rankose vis dar laikydama dešimties žmonių nuotraukas su trumpais aprašymais turėjau ir leidimą įeiti į šį kalėjimą. Kadangi vyriausybės aukščiausi pareigūnai norėjo, kad aš sudaryčiau iš kalinių komandą, turėjo man duoti ir tikslius duomenis apie nusikaltėlius su kuriais ketinu dirbti.

Po penkiolikos minučių pastebėjau artėjantį automobilį. Vyliausi, kad tai ne Maksas su Džeiku, nes tuomet tikrai nebūčiau išsisukusi ir tektų pakęsti jų nuotaikas visą šio susitikimo laiką. Bet kai iš automobilio išlipo aukštas vyras jau žilstelėjusiais plaukais lengviau atsidusau.

-Lėja Lorens, - ištiesiau ranką ir vyras ją iš karto paspaudė.

- Agentas Renas Valkeris, - prisistatė dalykiškai ir nuėjo prie tvoros ir paspaudė mygtuką jog būtų galima kalbėti. - Mes atsiųsti vyriausybės aukščiausių pareigūnų, dėl susitikimo jau sutarta.

- Prisistatykit, - paliepė girgždantis aparatas per kurį tikriausiai kalbėjo kalėjimo prižiūrėtojas arba tas kas buvo atsakingas.

- Agentė Lėja Lorens. -Prabilau ir truputį atsitraukius laukiau kol prisistatys Renas.

Mums liepė palaukti kol ateis pareigūnai mūsų pasitikti. Nors ir buvau tikra, kad aš ir Renas kuo puikiausiai sugebėtume apsiginti, bet tai buvo būtina, kad kaliniai nebandytų netikėtai pasprukti. Toks saugumas man atrodė patikimas, bent jau iš čia nėra niekas pabėgęs, ko negalėčiau sakyti apie patį saugumo centro kalėjimą. Aleksandras jau antrą kartą iš jo ištrūksta, nors pirmą kartą jį išleido Viktoras, buvęs saugumo centro direktorius, šį kartą galėjo jį paleisti kas nors kitas. Jis visada turės savo žmonių visur. Jau turėjau skaudžios patirties ir susidurti su tuo netroškau dar kartą.

Mus pasitiko aštuoni ginkluoti vyrai. Patikrinę mano leidimą čia atvykti jie dar kartą peržiūrėjo mūsų dokumentus ir tik tuomet buvome įleisti į pastatą. Mums įėjus į vidų paaiškino, kad per lankymą visi kaliniai yra uždaryti savo kamerose, kad nekiltų nesklandumų ir niekas nebandytų mūsų sužeisti. Tiesa buvo ta, kad čia buvo per daug ramu, net gi galėjau teigti, kad čia niekas nesilanko.

Kadangi aš norėjau bendrauti be jokių trukdžių su išrinktais žmonėmis liepiau man atnešti visą turimą informacija apie tuos dešimt kalinių kuriuos išsirinkau. Aš buvau nuvesta į uždarą patalpą kurioje nesimatė nei kamerų nei kažkokių pasiklausimo aparatų, bet dėl to galėjau ir abejoti juk negali žinoti ką iš tiesų sugalvojo vyriausybė.

Atsisėdusi patogiau atverčiau pirmą aplankalą kuriame buvo aiškiai išdėstytos visos smulkmenos apie vyrą. Dvidešimt ketverių metų Zakas Forsonas į vyriausybės kalėjimą pateko būdamas devyniolikos. Vaikinas yra kaltinamas daugybę nusižengimų. Jis visada išsisukdavo, visada pasprukdavo ne tik nuo pareigūnų, bet ir nuo saugumo centro agentų. Jis mokėdavo likti nepastebėtas, o kai jį pastebėjo tik per klaidą įkliuvo nes pasimaišė maža mergaitė. Daugybę apiplėšimų, net gi keli sunkiai sužaloti pareigūnai. Čia buvo pabrėžta, kad vaikinas puikiai išmano rytų kovos menus ir moka naudotis ginklais.