Žaidimo Pabaiga 2(✔️)

16 Dalis

Išėjusi iš dušo užsimečiau chalatą ir grįžau į savo kambarį. Mano nelaimėje Džeikas vis dar buvo mano bute. Vis dar stovėjo virtuvėje atsirėmęs į spintelę ir apžiūrinėjo mano sudaužytą telefoną. Atsidusau ir nuvirtusi ant lovos užmečiau ranką ant akių. Nujaučiau, kad jis turės mane nuvežti į Amandos namus.
- Neskaitei mano žinutės, - pajutau kaip jis atsisėda ant lovos ir aš patraukiau ranką nuo akių.
- Buvau užsiėmusi su savo komandą. – tarstelėjau ir atsisėdau.
- Taip ir pagalvojau, - jis iš karto atsistojo padarydamas atstumą ir atsirėmęs į sieną įsistebeilijo į mane.
Vos tvardžiausi neapsiverkusi. Mūsų bendravimas buvo toks šaltas, kažkoks dirbtinis. Norėjau prieiti ir jį apkabinti, pasakyti kaip stipriai jo ilgėjausi, bet tik nudūriau akis į savo pirštus ir laukiau kol jis prabils.
- Kodėl tu čia? – nedrąsiai pažvelgiau į jį ir vaikino antakiai susiraukė. Jis stebėjo mane, o tuomet nuėjo į drabužinę.
Grįžęs rankose laikė rankšluostį. Atsisėdęs šalia jis užmetė ant mano galvos ir pradėjo trinti. Jaučiausi kaip maža mergaitė, kažkuo prasikaltusi. Patrynęs mano galvą jis suėmė mano plaukus ir pradėjo juos sausinti.
- Tik to betrūko, kad susirgtum. – sušnabždėjo ir nuleidęs rankas padėjo savo galvą ant mano peties.
- Džeikai, - pajutau gerklėje gumulą, kuris mane dusino ir niekaip negalėjau jo nuryti, o akyse susikaupė ašaros.
- Atsiprašau.
Jam tai ištarus nebegalėjau daugiau tvardytis ir pravirkau. Jo rankos apkabino mane ir stipriai suspaudė. Jaučiau kaip visas laikytas skausmas prasiveržia ir aš nebegalėdama daugiau jo laikyti, paleidau. Kūkčiojau kaip maža mergaitė ir troškau, kad jis manęs nepaliktų. Man jo reikėjo, man reikėjo mano geriausio draugo. Pavargau meluoti ir apsimetinėti, kad esu stipri. 
Vaikinas nuvertė mane ant lovos ir prisitraukęs prie savo krūtinės stipriai suspaudė. Verkiau kol pavargau ir ašaros pradėjo graužti mano skruostus. Jaučiau Džeiko neritmingą širdies plakimą ir jo sunkų kvėpavimą į mano plaukus. Kai galiausiai nusiraminau nedrįsau pajudėti. Nenorėjau, kad ši akimirką kada nors pasibaigtų, bet vaikino mobilus be perstojo pradėjo pypsėti. Susinervinęs jis atsitraukė ir žvilgtelėjo į ekraną, o tuomet greitai atsistojęs apsižvalgė.
- Čia yra kamerų? – kilstelėjo antakį jis ir aš atsisėdusi sumirksėjau.
- Taip, Maksas jų pridėjo, - girgždančiu balsu sumurmėjau ir Džeikas pastvėręs mano ranką nusitempė į drabužinę. – Kas nutiko?
- Tavo buvęs pavydi, - šyptelėjo jis persibraukdamas plaukus. – Amanda norėjo, kad atvažiuotum vakarienės, todėl pasisiūliau tave atvežti nepaisant nieko.
- Neketinau atsisakyti, - gūžtelėjau pečiais ir vaikinas susmuko ant žemės. – Rajanas prašė, kad atvažiuočiau.
- Tu jiems kaip dukra, - šyptelėjo pakeldamas galvą. – Bet man tu daugiau... – jis nutilo ir nusuko savo žvilgsnį tolyn. – Nesitikiu, kad man atleisi, elgiausi siaubingai, šlykščiai ir prikalbėjau tokių dalykų jog esu nevertas atleidimo. Nesu vertas net ir to, kad su manimi kalbiesi. Tu bandei man padėti, o aš tave atstūmiau, užsidariau ir save žlugdžiau, bet ne tai baisiausia. Kiekvieną dieną tave žeminau, pasakiau siaubingų dalykų.
- Džeikai, - sušnabždėjau ir norėjau prieiti, bet dabar nedrįsau. Bijojau, kad vėl pratrūksiu ir nesugebėsiu susivaldyti. – Man reikia laiko, norėčiau, kad viskas būtų kaip buvę, bet tu pats žinai, kad žaizdos per didelės.
- Žinau, - linktelėjo jis pakeldamas į mane savo rudas akis. – Nesimaišysiu tavo akiratyje, kai reikės manęs paskambinsi.
- Gerai, - linktelėjau ir jis atsistojo ir atvėrė duris.
- Palauksiu virtuvėje.
Jam išėjus atsidusau ir pradėjau sklaidyti pakabas. Džiaugiausi, kad pakeičiau plaukų spalvą, nes juoda varė mane į depresija. Išsidžiovinusi ištiesinau plaukus ir išsirinkau mėlyną gelėtą suknelę. Užsimetusi juodą švarkelį įsispyriau į batelius be kulno ir dar kartą žvilgtelėjau į veidrodį.
Kas galėjo pagalvoti, kad Amelija Lander taip stipriai pasikeis. Į mane žvelgė liūdnos akys kurios ištvėrė daugiau nei būtų galima įsivaizduoti. Iš mergaitės tapau suaugusia moterimi kuri stengėsi apsimesti laiminga. Kvaila, nes atėjus į saugumo centrą patyriau tik kančias. Maniau sugebėsiu likti šalta, bet suklydau. Pamilau, prisirišau ir pamiršau koks iš tiesų buvo mano tikslas. Turėjau susitaikyti, kad mano ir Makso santykiai niekur nenuves. Nors ir supratau, kad jis išsiskyrė su manimi norėdamas mane apsaugoti, visada kliudys jo darbas. Mudu abu per daug prisirišę prie to, kad taip lengvai viską mestume.
Pabandžiau nusišypsoti. Švelniai padažiusi veidą nubraukiau plaukus ir atvėriau duris. Džeikas sėdėjo ant mano lovos ir lėtai pakėlęs akis nužvelgė mane. Atsargiai atsistojo ir ištiesė mano telefoną.
- Pakeičiau ekraną, - paėmiau savo telefoną ir sutrikusi suspaudžiau rankose. – Žinau kaip nemėgsti naujų daiktų, tad pamaniau sutvarkysiu.
- Ačiū, - šyptelėjau ir jis atsikrenkštė. – Važiuosim mano ar tavo automobiliu?
- Mano? – linktelėjau ir pasitraukusi leidau jam eiti pirmam.
Nusileidome į stovėjimo aikštelę ir atsisėdusi į keleivio vietą įjungiau telefoną. Džeiko žinutė vis dar buvo neatidaryta. Užsisegusi saugos diržą atrėmiau galvą į stiklą ir atidariau jo žinutę. „Labas, esu tavo bute, Amanda kvietė vakarienės. Jeigu nenori važiuoti su manimi pranešk.“ Galbūt reikėjo perskaityti jo žinutę prieš tai, bet dabar tai neturėjo prasmės.
Užėjus į namą mus iš karto pasitiko Liusė. Ji pranešė, kad Amanda buvo iškviesta į saugumo centrą ir ji nežino kada moteris grįš namo. Paprašiau, kad vis tiek paruoštu vakarienę įprastu laiku, o tuo tarpu paėmusi ledų porcija išėjau į kiemą.
Atsisėdau ant sūpynių ir stebėjau Džeiką kuris susmuko į krėslą už kelių metrų nuo manęs. Mudu nekalbėjome, bet aš taip troškau imti  ir jam išsipasakoti. Vaikinas buvo paskendęs savo mintyse, o tuomet pradėjo vėl pypsėti jo mobilus.
- Viskas gerai? – kilstelėjo antakius ir jis giliai atsiduso.
- Taip tik Maksimas neduoda ramybės. Nori susitikti.
- Galbūt tai nebloga mintis, - atsistojau ir atitraukusi kėdę prisėdau šalia jo. – Galėtume praleisti savaitgalį kaip ankščiau?
- Nemanau, kad tai gera mintis, - jis papurtė galvą ir padėjo savo telefoną ant staliuko. – Tu paskirta treniruotis su nauja komanda, o aš tikriausiai nuo kitos savaitės pradėsiu vykdyti užduotis.
- Nagi, manau mudu galėsime ką nors sugalvoti. – jis sutrikęs pažvelgė į mane, o aš suspaudžiau pirštus, kad jis nepastebėtų kaip jie virpa.
- Pabandysiu ką nors suderinti, - linktelėjo jis ir paliko mane vieną kieme.
Stebėjau kaip jis nueina ir svarsčiau ar Amanda su Rajanu apskritai pasirodys vakarienei. Pabuvusi dar pusvalandį grįžau į savo kambarį ir pradėjau skaityti naujas užduotis kurias galėjau laisvai pasirinkti pati. Buvo tokių kurios galėjo užtrukti iki kelių mėnesių, buvo ir trumpesnių kaip kelios savaitės. Buvo kelios teroristinės, bet mane patraukė naujausia. Bendradarbiavimas su policija, penktąją nuovadą. Delsiau, nes niekada nedirbau su policijos pareigūnais ir nė nenutuokiau kaip turėčiau elgtis, bet nusprendžiau pabandyti.
Išsiunčiau Rajanui savo pasirinkimą ir vos po kelių minučių gavau patvirtinimą dėl užduoties. Nudžiugusi žvilgtelėjau į laikrodį, bet suvokiau, kad Amanda su vyru nepasirodys vakarienei. Parašiusi žinutę Amandai jau keliavau į Džeiko kambarį. Pamiršusi pasibelsti atvėriau duris ir sustingau. Vaikinas stovėjo visiškai nuogas.
Išplėčiau akis ir sustingusi jaučiau kaip širdis pradeda trankytis greičiau. Tai trūko vos kelias sekundes, nors man pasirodė kaip kelios ilgos minutės. Susitvardžiusi nusisukau ir jau norėjau bėgti pro duris. Tačiau spėjau žengti tik žingsnį ir durys su didžiule jėga užsivėrė prieš mano nosį. Džeikas uždėjo abi rankas ant durų taip mane įkalindamas, o aš bijojau atsisukti.
- Tu kada nors beldiesi? – jo balse girdėjau susierzinimą, bet ne pyktį.
- Tu apskritai nesibeldi, - leptelėjau ir pajutau jo drėgnus plaukus ant savo nugaros. – Atleisk, ateisiu vėliau.
- Kas nors svarbaus? – jaučiau kaip jis lūpomis paliečia apnuogintą mano nugarą ir keikiau save, kad kambaryje palikau švarkelį nes dabar jaučiausi keistai.
- Pasiėmiau užduotį, pagalbos reikia policijai, - sušnabždėjau ir bandžiau nuraminti savo širdies plakimą. – Amanda su Rajanu užsiėmę todėl vakarienė atidėdama.
Prakeikimas, jaučiausi lyg kalbėčiau su juo pirmą kartą. Mano veidas liepsnojo ir aš vos galėjau suregzti žodžius. Nesuvokiau kodėl taip keistai jaučiuosi ir reaguoju į jo prisilietimus, bet norėjau tikėti, kad aš tiesiog pasiilgau savo geriausio draugo.
- Nori, kad palydėčiau?
- Ne, man viskas gerai, - papurčiau galvą ir vaikinas atsitraukė, o aš akimirksniu atvėriau duris ir išlėkiau iš jo kambario.
Atsidūrusi saugiai savo kambaryje persibraukiau pirštais per savo plaukus ir suspaudžiau delnais skruostus. Kas po galais ką tik nutiko? Mano veidas dega, tiesiog liepsnoja, o širdis trankosi taip greitai jog negalėjau normaliai galvoti. Dar ir dabar galėjau užuosti aštrų citrinų kvapą kuriuo jis kvėpėjo.
Susmukau ant lovos ir pradėjau mirksėti. Neturėjau tam paaiškinimo, bet jaučiausi sutrikusi. Aš mylėjau Maksą, nors mudu ir išsiskyrėme aš vis dar jį myliu, tačiau dabar niekaip negalėjau išmesti iš galvos Džeiko ir jo kūno. Po velnių.
Pastvėriau švarkelį ir jau ketinau važiuoti į tą nuovadą, bet prisiminiau, kad mano automobilis liko prie buto ir aš atvažiavau su Džeiku. Kokia tikimybė, kad vaikinas paskolins man savo automobilį? O su juo važiuoti nenorėjau. Na ir įklimpau.
Susitvardžiusi nužingsniavau iki vaikino kambario ir šį kartą pasibeldžiau. Atsitraukusi per žingsnį pradėjau laukti. Džeikas atvėrė duris jau mūvėdamas džinsus, bet vis dar buvo be marškinėlių todėl sulaikiau kvapą.
- Aš be mašinos, - išlemenau ir jis pirštais persibraukė per drėgnus savo plaukus.
- Palauk penkias minutes, aš beveik baigiau. – tarstelėjo jis įeidamas į kambarį, o aš likau stovėti prie jo durų.
Kažkodėl jaučiausi saugiau nebūdama vienoje patalpoje su juo. Nesuvokiau, kas per kelias akimirkas pasikeitė, bet jam pradėjus vėl gražiai elgtis aš sutrikau.
Užsimetęs juodus marškinėlius jis pastvėrė raktelius ir paragino mane eiti. Visą kelia iki miesto nepratariau nė žodžio. Norėjau užmegzti pokalbį, bet visi mano klausimai galvoje skambėjo taip kvailai jog nusipurčiau tos minties ir tiesiog įsiklausiau į muziką.
Kelias iki buto pasirodė toks ilgas jog nejaučia pradėjau kramtyti nagus. Vos tik jis sustojo stovėjimo aikštelėje greitai padėkojau ir liepiau pranešti dėl susitikimo su Maksimu. Nebuvau tikra, ar tai gera mintis, bet pasiilgau jo ir Karolinos. Ji buvo man artimiausia nors ir nežinojo visos tiesos apie mane. O dabar norėjau užimti galvą kuo nors kitu ir kaip galima greičiau, nes Džeiko nuoga nuotrauka dabar buvo įstrigusi mano galvoje ir aš niekaip negalėjau jos iš ten išmesti.