Žaidimo Pabaiga 2(✔️)

33. Dalis

Tai užtruko daugiau nei savaite, daugiau nei planavome čia likti. O man teko ir toliau trainiotis paskui Neitą kuris nepraleisdavo progos mane paglamžyti. Jau visa mokykla kalbėjo, kad esu naujoji jo kekšytė, bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Šis gyvenimas ne mano ir aš greitai keliausiu namo.

Buvo šeštadienio popietė ir mudu su Neitu sėdėjome mano kambaryje ir darėme namų darbus. Džiaugiausi, kad netoliese sukiojasi Haris ir mano netikras tėvelis. Kitaip jau arba gulėčiau nuoga ant savo lovos arba būčiau nužudžiusi Neitą savosiomis rankomis.
Neitas palinko į priekį ir patikrino mano matematikos užduotis. Užuodžiau jo losjoną po skutimosi ir jis lūpomis švelniai perbraukė per mano skruostą. Pasukiojau galvą, bet jis akivaizdžiai suprato klaidingai, suspaudęs mano kaklą jis pabučiavo mano lūpas, o jo ranka nuslydo ant mano krūtinės. Vos jam suspaudus norėjau gerai trenkti, bet susivaldžiusi atsiplėšiau ir tik liūdnai prikandau lūpą.

- Tailoras gali bet kada užeiti, - tarstelėjau pažvelgusi į praviras duris. – Jis nepaliks mūsų ramybėje kol nebus pernelyg užimtas darbu.

Jis tą žinojo, žinojau ir aš todėl vyliausi, kad Neitas spaudžia tėvą, kad tas greičiau priimtų Harį  į savo nešvarų verslą.

- Nesijaudink, jau šią naktį jis bus tiek užimtas, kad nebeturės laiko tavęs prižiūrėti, - jo veidą nušvietė plati šypsena ir aš kilstelėjau antakius tarsi klausdama ką jis turi omenį. – Aš taip tavęs noriu, Sara, - sušnabždėjo jis pirštais perbraukdamas per mano lūpas.

- Tu tuo tikras? Nes jeigu ne, tuomet aš užstrigusi su juo, juk supranti. – nusisukau nuo Neito ir užverčiau vadovėlį.

- Taip, šį vakarą bus labai didelis sandoris, ir tu būsi po to visa mano.

- Nori pasakyti, jis gaus tiek darbo jog nebegalės mūsų stebėti? – mano akys sužibo ir vaikinas greitai linktelėjo.

- Rytoj galėsim susitikti, žinau, kad nemėgsti nieko romantiško, bet norėčiau ką nors mielo padaryti.

- Ne, - papurčiau galvą ir įsisiurbiau į jo lūpas. – Noriu tavęs šią naktį. Pasiimk mane kartu, o po to nuvažiuotume kur nors, kad ir pas tave.

- Negaliu, - jis atsitraukė ir pirštais persibraukė plaukus. – Ten pavojinga ir geriau, kad tavęs ten nebūtų.

- Aš nebegaliu daugiau laukti, - piktai nuvėriau jį. – Aš juk suprantu kur veliuosi, ir aš noriu būti su tavimi, pasiimk kartu mane, prašau, aš netrukdysiu, nė neišsižiosiu.

Vaikinas pažvelgė į mane ir akimirką tikriausiai svarstė ar jam derėtų mane pasiimti. Aš jam rūpėjau. Ne, jam rūpėjo Sara. Jis akivaizdžiai norėjo ją apsaugoti, mylėti ir globoti, bet deja Sara neegzistavo. O aš tik tetroškau kuo greičiau viska užbaigti ir keliauti namo.

- Sara, tai prasta mintis, Tailoras mane užmuš jeigu pamatys, kad tave ten nusivedžiau. Tau bus saugiau likti namuose.

- Nagi, - neketinau pasiduoti, nes norėjau dalyvauti visame veiksme ir būti tikra, kad niekas nenužudys Hario. – Jis neturės laiko juk pats sakei, o aš būsiu visa laiką šalia tavęs.

- Paklausiu tėvo, gerai? – jis ketino mane pabučiuoti, bet tuomet atšoko kai prasivėrė mano kambario durys.

- Sara, - krūptelėjau ir atsitraukiau nuo Neito. – Jeigu baigei namų darbus eik kuopti virtuvės. O tavo vaikinui jau laikas namo, ar ne?

- Taip, paskambinsiu tau vėliau gerai? – jis žvilgtelėjo į mane ir šyptelėjęs nuskubėjo laiptais žemyn.

Haris nuėjo jo išlydėti, o aš nuvirtusi ant lovos peržvelgiau visas žinutes. Parašė Maksas. Mano širdis suvirpėjo ir aš nedrąsiai atvėriau žinutę.

„Labas, pasiilgau tavęs“

Pajutau ašaras kurias greitai nusivaliau nuo veido. Nors ir kaip troškau jam atsakyti, bet nežinojau ką turėčiau. Kelias savaites iš jo nebuvo jokių žinių, o dabar ir vėl parašė.

„Mel, būk gera atrašyk“

Dar viena žinutė ir aš giliai įkvėpusi nusukau žvilgsnį į langą. Džeikas nenuleido nuo manęs akių nė akimirkai. Jis mane saugojo, ne tik dieną, bet ir naktį. Pats vargiai pamiegodavo tik kelias valandas kai buvo tikras, jog šalia yra kitas agentas arba Haris.
Telefonas ir vėl supypsėjo ir aš nenoriai pažvelgiau į ekraną.

„Išsiskyriau su Karolina, žinau, kad esi užduotyje, Džeikas sakė, bet po visko noriu su tavimi pasikalbėti. Prašau, atrašyk. Myliu tave.“

Taip, Maksai, aš irgi myliu tave. Myliu taip jog negaliu kvėpuoti, normaliai miegoti, valgyti, gyventi. Tačiau taip ir nesugebėjau jam atrašyti nors labai to troškau. Bijojau vėl nudegti, bijojau, jog po to nesugebėsiu daugiau atsitiesti.

- Viskas klostosi kuo puikiausiai, - į kambarį įėjo Haris ir nusišypsojęs nužvelgė mane. – Tau viskas gerai?

- Taip, dėl manęs nesijaudink.

- Ar jis tau ką nors padarė? – jo kumščiai grėsmingai susispaudė ir aš greitai papurčiusi galvą ištiesiau jam savo mobilų.

Haris greitai perskaitė visas žinutes ir garsiai atsiduso. Priėjęs jis atsisėdo ant mano lovos ir apkabinęs prisitraukė prie savo krūtinės. Aš jam priminiau jo seserį, ir per tokį trumpą laiką jaučiau, kad galiu juo pasitikėti.

Su Hariu prabuvau kelias valandas, tuomet jam teko išvažiuoti. Agentai buvo pasirengę kartu su greito reagavimo būriu tik teliko sužinoti susitikimo vietą. Būtent dėl to ir reikėjo, kad aš važiuočiau. Harį jie turėjo nuodugniai apieškoti, o aš tiesiog buvau mokyklos moksleivė ir Neito mergina. Niekas neturėjo manęs įtarti. Į ausį įsikišau ausinę per kurią ne tik būčiau girdėjusi Džeiką, bet ir jis mane.

Išsileidau plaukus, vos matomai pasidažiau ir apsirengiau paprastais drabužiais. Neėmiau nei mobilaus nei rankinės, tik į kišenę įsikišau šiek tiek pinigų ir dvi tabletes narkotikų kurių man parūpino geriausias draugas.

Neitas atvažiavo manęs pasiimti po aštuonių. Jau maniau, kad persigalvojo, bet išvydusi jį apsidžiaugiau ir puoliau į glėbį kaip kokia įsimylėjusi mokyklinukė. Užrakinusi duris nekantravau kuo greičiau atsidurti vietoje ir pradėti spektaklį, bet vaikinas prirėmė mane prie automobilio ir karštai pabučiavo.

- Kaip aš tavęs noriu, - sušnabždėjo jis vos galėdamas gaudyti orą.

- Aš irgi, - ištraukiau dvi tabletes ir parodžiau jam. – Po visko gal kai būsime vieni?

- Ne, - jis ištraukė narkotikus iš mano rankų ir įsikišo į kišenę. – Neleisiu tau vartoti, per daug tave myliu. – nespėjus man net nustebti jis vėl pabučiavo, o kai atsitraukė atidarė dureles ir įleido mane į automobilį.

Kurį laiką važiavome tylėdami ir aš svarsčiau ar gera mintis dabar pradėti jo klausinėti, bet jeigu to nepadarysiu agentai nežinos kur ir važiuoti ir laiku nesustabdys nusikaltėlių.

- Tai kur važiuojam?  Ar tai kažkokia paslaptis?

- Ne paslaptis, -  šyptelėjo jis ir aš pažvelgiau per langą. – Vykstame į uždaryta kino teatrą, tas pastatas jau seniai priklauso mums.

- Nuostabu, - linktelėjau ir paliečiau jo šaltą ranką. – Nemanau, kad galėsiu ilgai išlaukti, po visko turėtume ten pasilikti ir, - apsilaižiau lūpas ir Neitas vos neįvažiavo į kitą mašiną.

- Dieve, Sara, tu mane siaubingai blaškai, - jis atidarė langą ir giliai įkvėpė. – Po visko tu būsi tik mano.

Neitas buvo geras vaikinas, bet jis buvo pernelyg įsivėlęs, ir turės atsėdėti kaip ir likę nusikaltėliai. Man net pasidarė jo gaila, tik šiek tiek, kol nesužinojau jog jo buvusi mergina perdozavo narkotikų. Gal dėl to jis ir nenorėjo, kad aš vartočiau. Bet tai nesumažina to ką jis padarė tai merginai.

Kai privažiavome sena kino teatrą mus patikrino, o tiksliau patikrino Neitą, o štai jis neleido kažkokiems vyras grabinėti jo merginos. Tad jis atsargiai pats mane apieškojo ir aš džiaugiausi, kad jis nepažiūrėjo į mano ausį.

Kai mus įleido į vidų pastebėjau ir Harį. Vaikinas kalbėjosi su Neito tėvu ir dėde. Kai jie pamojo mums, mano netikras brolis vos neišmetė ant žemės savo ginklo. Jo akyse išvydau gerai suvaidinta emocija, pyktį ir jis akimirksniu prisiartino prie mūsų.

- Ką po velnių čia darai?- jis stipriai suspaudė mano ranką ir aš buvau tikra ten liks mėlynė.

- Aš tik, - pažvelgiau į Neitą ir jis akimirksniu mane  atplėšė nuo Hario.

- Ji bus su manimi.

- Ar tu visiškas besmegenis ir nematai kur esi? – jis garsiai sušnypštė ir prie mūsų prisiartino Neito tėvas. Vyras man iš karto nusišypsojo, regis aš jam patikau.

- Nesijaudink Tailorai, jiems nieko nenutiks. Jie tik stebės.

- Ji suknista mano sesuo, ir jis pažadėjo ją laikyti toliau nuo visko.

- Aš pati norėjau, - pasipiktinusi suspaudžiau savo vaikino ranką ir pažvelgiau į jį. – Niekur nesivelsiu, - pažadėjau ir Haris garsiai atsiduso.

- Aš nebeturėsiu kada tavęs prižiūrėti, tad neprisidirbk, - paprašė jis ir pasivedė mudu su Neitu toliau. – Jeigu kas nors nutiks privalai ją apsaugoti, supratai?

- Nieko jai nenutiks, - patikino Neitas.

- Jeigu šiandien kas nors vyktų ne pagal planą, išvežk ją iš čia. – jis įbruko Neitui automobilio raktelius ir pažvelgė į mane. – Kad ir kas nutiks, bėkit ir neatsigręžkit, aišku?

Prikandusi lūpą linktelėjau ir patraukėme visi į pastatą. Ten jau buvo susirinkę ginkluoti vyrai o lagaminuose prikimšta narkotikų. Niekas į mudu nekreipė dėmesio, o aš žvalgiausi ir suskaičiavau vyrus. Tarsi kalbėčiau su Neitu, tačiau kalbėjau su Džeiku.

- Jūsiškių tik penkiolika, nemanai, kad tai per mažai? – tyliai paklausiau ir vaikinas nusijuokė.

- Yra trys snaiperiai lauke, ant stogo.

- Nuostabu, - šyptelėjau ir pabučiavau jo lūpas. – Dabar jaučiuosi ramiau.

Po mažiau nei dvidešimties minučių atvažiavo penki automobiliai. Pirkėjai taip pat buvo apsiginklavę. Ir aš suskaičiavau aštuonis vyrus. Sandoris turėjo prasidėti, ir viso to centre atsidūrė Haris. Vyliausi, kad kas nors jo nenušautų. Jis turėjo pervežti pinigus į būstinę kurioje jau lankėsi. Tad ten irgi pasirodys policija.

Giliai įkvėpiau ir atsisukusi į Neitą nusišypsojau. Dabar reikėjo tik duoti ženklą, sutartinį žodį.

- Dėl tavęs galėčiau ir numirti, - ištariau ir Neitas nusišypsojęs perbraukė pirštais per mano lūpas.

- Nekalbėk taip, - paprašė jis, bet aš tik daviau ženklą agentams.

Pasilenkiau norėdama jį pabučiuoti, bet tuomet įsiveržė ginkluoti agentai ir specialus greitojo reagavimo būrys ir apsupo mus.

Pastvėriau Neito ranką ir pradėjau bėgti, mudu buvome kiek toliau nuo visų, tad būtume pasprukę jeigu lauke nieko nebūtų buvę, tačiau patekome tiesiai į Džeiko rankas. Pasigirdo šūviai, riksmai ir aš panikuodama bandžiau prasibrauti pro Džeiką, bet jis mane prirėmė prie automobilio, o Zakas suspaudė prie žemės Neitą. Toks buvo planas, iki pat pabaigos nusprendžiau vaidinti ir neišsiduoti, todėl tik šaukiau ir muisčiausi.

- Sara, - suriko Neitas.  – Paleiskit ją, ji niekuo dėta, girdit? Paleiskit ją. – maldavo jis, bet niekas jo neklausė.

Jis šaukė, bandė ištrūkti iš Zako gniaužtų, o aš nejaučiau nieko. Tik apsimestinai verkiau nuleidusi galvą kol Džeikas manęs neišvedė.

Buvau grubiai įstumta į furgoną, o per tamsintus langus mačiau kaip agentai suima visus nusikaltėlius. Pagaliau planas pavyko ir aš galėsiu vykti namo. Mačiau kaip agentai išveda Harį, o tas pamatęs Neitą pradeda šaukti. Juk manęs čia net neturėjo būti.

- Kaip tu? – į furgoną įėjo Džeikas ir atrakino antrankius. – Neužgavau?

- Ne, - šyptelėjau ir kai jis nuėmė metalą nuo mano rankų pasuko galvą ir atsiklaupęs apkabino. – Man viskas gerai, tikrai.

- Žinau, - sušnabždėjo jis. – Pasiilgau tavęs, - jis pabučiavo mano kaktą atsitraukęs ištiesė mano telefoną. – Maksas teiravosi.

- Žinau, - nusukau žvilgsnį ir užmerkiau akis. – Ar galime grįžti? Esu siaubingai pavargusi.

Džeikas linktelėjo ir dar kartą mane apkabinęs liepė vairuotojui važiuoti. Dabar tik troškau karštos vonios ir šalia savo geriausio draugo.