Žaidimo Pabaiga 2(✔️)

20 Dalis

Nežinia kiek laiko buvau be sąmonės, bet atsipeikėjusi jaučiausi sutrikusi. Prireikė geros minutės suvokti kur esu ir kas yra su manimi. Buvau surišta kaip ir dar šeši žmonės šalia manęs. Iš karto atpažinau Selena, jos akys buvo paraudusios nuo verkimo, o šalia jos buvo surištas Zakas su Hariu. Jie žvelgė į mane ir tarsi laukė kol paaiškinsiu. Nebuvo ko aiškinti, čia buvo apmokymai ir turėjau pasirodyti geriausiai.
Išplanavimas priminė banką, atrodė, kad būtent buvome ten ir perkelti. Čia buvo dar keli surišti agentai. Buvau juos mačiusi, bet niekada neturėjau progos pasikalbėti. O dabar man reikėjo veikti, nes šalimais vaikščiojo trys ginkluoti vyrai kurie labai įtikinamai vaidino banko plėšikus.
Pajudinau rankas ir pajutau skausmą. Buvo prasta mintis treniruotis su Zaku, dabar vargiai galėjau net pastovėti ant kojų. Sukandusi dantis bandžiau atsirišti. Maždaug po penkių minučių nusirišau rankas ir atsargiai pažvelgiau į kitus. Galėjau jiems lengvai padėti, Selena būtų pasinaudojusi kompiuteriu ir atjungusi kameras bei ištyrinėjusi pastato planą. Tačiau vietoj to nusirišau virves nuo  kojų ir atplėšusi burną pasislėpiau už sienelės.
Užpuolikai net nepastebėjo, kad dingau todėl vienam priartėjus trenkiau per kojas ir tam parvirtus ištraukiau ginklą ir šoviau į krūtinę. Jeigu ginklas būtų tikras agentą apsaugotų neperšaunama liemenė kurią jis vilkėjo, bet ant juodų drabužių išryškėjo raudoni dažai. Nieko nelaukdama atsitiesiau ir šoviau į antrą. Pataikiusi į pilvą, šoviau kitam tiesiai į kaktą. Tas parkrisdamas dar spėjo garsiai nusikeikti. Turėjo skaudėti.
Pirmas dalykas ką turėjau padaryti nuginklavus šiuos vyrus tai išlaisvinti kitus. Bet to nepadariau. Vietoj to patraukiau į kitą aukštą. Vos man priartėjus prie laiptų pasigirdo šūviai. Mėlyni dažai nudažė baltas sienas ir vos nekliudė manęs. Suskaičiavusi iki trijų išlindau ir pradėjau šaudyti. Kliudžiau vyrui ranką ir pastebėjau kaip jo ginklas nukrenta ant žemės. Greitai pribėgusi smogiau jam ir tas išsitraukė peilį. Akimirką sustingau, bet tuomet suvokiau kokia grėsmė ir vos išvengusi puolimo nenuvirtau nuo laiptų. Įsikibusi į turėklus per vėlai pastebėjau vyro puolimą ir pajutau kaip šaltas metalas susminga man į petį. Vyras akimirką sustingęs spokso į mane, o aš sukandusi dantis šoviau jam į krūtinę. Jis turėjo nugriūti kaip ir visi kiti, bet stovėjo ir žiūrėjo į savo kruviną peilį.
- Traukis, - paliepiau, bet vyras sugriebęs mane už sveikosios rankos nusitraukė juodą kaukę nuo veido.
- Tu sužeista, - piktai ištarė jis, bet aš nusipurčiau jo ranką ir pradėjau eiti tolyn.
- Nesimaišyk, - paliepiau.
Skaudėjo, jaučiau kaip kraujas sunkiasi per mano palaidinę, bet nieko nedariau. Man viskas atsibodo, o skausmas užsimiršti nė kiek nepadėjo, tik dar labiau paaštrino mano savijauta. Kokia aš apgailėtina, norėjau pradėti juoktis, bet akiratyje išvydau agentą. Ištiesiau ginklą norėdama šauti, bet vyro veidą temdė pyktis.
- Ką po velnių čia išdarinėji?  Turėjai dirbti su kitais, o ne viena.
Vyras ir toliau šūkčiojo, o aš nulipau laiptais žemyn ir patraukiau į salę kurioje jau buvo pilną agentų. Pastvėriau kažkieno striukę ir užsimečiau ant pečių paslėpti žaizdą. Zakas ir Selena stoviniavo netoliese, o aš pastebėjusi Rajaną norėjau susigūžti. Vyras neatrodė patenkintas.
- Ar supranti, kad turi komanda? – jo stipriai suspausti pirštai ir suraukti antakiai nežadėjo nieko gero. – Išsilaisvinusi ir nuginklavusi pirmus tris turėjai išlaisvinti belaisvius.
- Žinau, - numykiau sukandusi dantis, skausmas darėsi nebepakeliamas. – Tiesiog esu pratusi viską daryti viena.
- Tu negali daryti visko viena, - niršo jis. – Tam tu juos ir gavai, kad saugotų tavo užnugarį.
- Kad mirtų vietoj manęs? – sušnypščiau.
- Lėja gana, jie yra kaliniai, o tu agentė. Jeigu to nesuvoki būsi nušalinta.
- Na ir puiku, - vyptelėjau ir pradėjau eiti. – Tu, su manimi, - kreipiausi į Harį ir tas iš karto prisiartino prie manęs.
Išėjusi į lauką net susiraukiau. Buvome kažkokioje laukymėje. Mažiausiai trisdešimt žmonių kurie stoviniavo aplinkui, o mane suėmė dar didesnis siutas. Ko jie iš manęs nori, stebuklo? Aš nebuvau puiki su komandomis, aš niekada neklausydavau nurodymų, o darydavau savaip. Jie visi tą žinojo, žinojo ir Rajanas, bet vis tiek tikėjosi, kad būsiu tokia kokia nesu. Žinojau turinti komandą, tiesiog nenorėjau jais rizikuoti. Realybėje pasielgčiau taip pat.
Sustojau prie prabangaus juodo automobilio ir atidariusi dureles apsidžiaugiau radusi raktelius. Nebūčiau galėjusi vairuoti, mano sužeidimas, gal ir nebuvo labai gilus, bet skaudėjo ne ką mažiau. Sukandusi dantis mečiau raktelius Hariui ir patraukiau į keleivio vietą.
- Vairuosi, - tarstelėjau ir atsisėdusi patraukiau striukę. Nusiėmusi prispaudžiau prie žaizdos ir pajutau svaigulį.
- Tave reikia vežti į ligoninę, - sunerimęs ištarė vaikinas atsisėsdamas už vairo.
Atmerkiau akis ir suvedžiau į navigaciją savo buto adresą. Nenorėjau dabar kalbėti, vargiai būčiau ką nors pasakyti nepradėjusi verkšlenti. Meluočiau jeigu sakyčiau, kad jau pripratau prie skausmo. Vargu ar įmanoma prie jo priprasti. kiekvieną kartą skausmas vis stipresnis, ir jis tikrai neužgožia vidinio kaip dauguma sako. Ne, tik pagilina žaizdas ir verčia savęs gailėtis dar labiau.
Hariui pradėjus važiuoti apsidairiau ieškodama savo mobilaus ir tik neradusi prisiminiau, kad jo su savimi ir neturėjau. Mane ištempė iš lovos miegančią ir vargu ar kas nors būtų pagalvojęs įdėti man į kišenę mobilųjį.
Prispaudžiau galvą prie stiklo ir bandžiau nusiraminti. Žaizda nepaliaujamai tvinksėjo, o aš toliau ignoruodama mąsčiau ką pasakys Rajanas kai grįšiu namo. Vėl nusimato moralas, jis tikrai nepaliks visko taip.
- Mel, - kažkas mane atsargiai papurtė ir aš praplėšiau akis. – Dieve, tau tikrai reikia į ligoninę, - sumurmėjo vaikinas ir aš įsmeigiau savo žvilgsnį į jo pilkas akis.
- Padėk man, - sumurmėjau ir leidausi jo iškeliama iš automobilio.
Apkabinęs mane jis pakėlė ant rankų ir pradėjo nešti į daugiabutį. Prisiglaudusi prie jo krūtinės sumurmėjau aukštą ir durų numerį. Net nepajutau kai vėl užsnūdau ir tik jam prispaudus mane prie sienos praplėšiau akis. Haris buvo kantrus, vis dar laikydamas mane, kad nepargriūčiau laukė kol suvesiu savo durų kodą. Vos sugebėjau galvoti, bet iš antro karto suvedžiau teisingai. Vos tik durys atsivėrė jis vėl mane pakėlė nuo žemės ir nunešęs į svetainę paguldė ant sofos.
- Kur tavo medicinos dėžutė?
- Virtuvėje, antroje spintelėje, - sušnabždėjau, ir vaikinas akimirksniu pakilo nuo sofos ir nulėkė į virtuvę.
Atrodė, kad pralėkė visa valanda kol jis sugrįžo. Nesipriešinau kai jis pakėlė mano palaidinę ir pradėjo tvarkyti žaizdą. Sukandusi dantis atsirėmiau į sofos atlošą nes Haris dezinfekavo žaizdą, o tuomet uždėjo didelį gabalą binto ir atsargiai užklijavo.
- Iš kur to išmokai? – apie jį žinojau tik tiek kiek buvo parašyta ataskaitoje.
- Gatvėje, - gūžtelėjo pečiais. – Mano gyvenimas nebuvo lengvas, ne vieną kartą teko gelbėti savo draugus. Tau reikia skysčių, ir cukraus. Nemažai nuleidai kraujo nors žaizda ir nebuvo gili. Turėtum apsilankyti pas daktarą.
- Man nepatinka daktarai, - vyptelėjau ir atsistojau. Vaikinas iš karto apkabino mane per liemenį ir pradėjo nusigauti iki virtuvės.
- Tu užsispyrusi, - jo veide šmėstelėjo šypsena, o aš padėjau galvą ant stalo.
- Gali atnešti iš mano miegamojo telefoną?
Haris linktelėjo ir nuskubėjo į mano kambarį, o aš pradėjau mąstyti kiek nemalonumų manęs laukia. Jeigu sulauksiu nors vieno priekaišto atsisakysiu šios komandos ir vėl pradėsiu vykdyti užduotis. Man atsibodo būti tampomai už virvučių.
Kai Haris grįžo ištiesė telefoną ir užkaitė vandens. Peržiūrėjau praleistus skambučius, daugiausia buvo nuo Džeiko ir keli nuo Makso. Susinervinusi nustūmiau mobilų tolyn ir pradėjau žiūrėti kaip vaikinas darbuojasi mano virtuvėje. Atrodė tarsi jis jaustųsi namuose. Atsipalaidavęs jis jau dėliojo produktus iš mano šaldytuvo ir ketino kažką gaminti.
- Ne mano reikalas, - šyptelėjo jis ištiesdamas puodelį su garuojančia arbata, - bet tavo namuose pilna kamerų.
- Iš kur žinai? – kilstelėjau antakį nes aš nesugebėjau jų rasti, Džeikas taip pat.
- Tokius dalykus nusimanau, - gūžtelėjo pečiais. – Atrodo ne pati jas sudėjai.
- Ne, tai mano buvęs.
- Rimtai? – nusijuokė ir kilstelėjęs antakį atsirėmė į spintelę. – Atleisk, bet atrodo šiurpiai, nemanai?
- Taip tikrai, bet aš nė nenutuokiu kur jos sudėtos.
- Jeigu nori, galėsiu jas išimti.
- Nebūtina, - atsidusau nes ketinau persikelti pas Amandą. – Nuo kitos savaitės aš gyvensiu pas savo globėjus.
Jis linktelėjo ir vėl nusisukęs pradėjo darbuotis. Atsidariau kompiuterį ir pradėjau naršyti per užduotis. Man kitai savaitei būtinai reikėjo prablaivinti galvą ir kažkuo užsiimti, bet niekas nepatraukė mano dėmesio. Atsidusau, man iš tiesų reikėjo gero poilsio, arba draugės su kurią galėčiau nieko neslepiant pasikalbėti. Deja tokios neturėjau.
Prisiminiau Marijiela, tikėjausi merginai jau geriau ir niekas jos ir tėvo nepersekioja. mano mintis išblaškė durų skambutis. Krūptelėjusi pažvelgiau į Harį ir jau norėjau stotis, kai vaikinas apėjo stalą ir pats patraukė prie durų. Vos jam atidarius kažkas įlėkė į mano butą ir aš giliai įkvėpiau ketindama sulaukti dar vieno bjauraus moralo apie savo elgesį.
- Po galais, Mel. – nusikeikė įlėkdamas Džeikas. – Tu mus visus išgąsdinai. – jis iš karto mane apkabino ir man suinkščius nuo skausmo jis greitai atsitraukė. – Tau reikia į ligoninę.
- Man viskas gerai, Haris pasirūpino žaizda, ir ji visai ne tokia jau gili kaip manai. – Pabandžiau nusišypsoti, bet vaikino žvilgsnis nukrypo šviesiaplaukį.
- Jo čia neturėtų būti, - sušnypštė jis ir aš vos spėjau pastverti už rankos.
- Liaukis.
- Rajanui visa tai nepatiks. – atsiduso jis atsisėsdamas prie stalo.
- Žinau, - gūžtelėjau pečiais. – Ar galime dabar apie tai nekalbėti?
Džeikas linktelėjo, o Haris tuo tarpu prikrovęs tris lėkštes maisto padėjo priešais mus. Kvepėjo skaniai, net tamsiaplaukis nesipriešino ir paėmęs šakutę pradėjo kirsti makaronų apkepą. Aš tikrai negalėjau pasigirti gerais kulinariniais sugebėjimais, bet Haris net ir sėdėjęs tiek laiko kalėjime kuo puikiausiai gamino maistą. Man pasidarė smalsu, norėjau apie jį sužinoti daugiau, bet klausinėti šalia Džeiko atrodė pavojinga.
- Pasiųsiu agentą jį palydėti į namą, - ištarė tamsiaplaukis surinkdamas lėkštes.
Linktelėjau ir padėkojau Hariui už pagalbą. Džeikas jam iškvietė agentą, o tuomet padėjo man susikrauti daiktus, nes ketinau persikelti atgal į Amandos namus. Taip bus geriau ir galbūt sugebėsiu pamiršti Maksą.